Maisto sudedamosios dalys

Panagrinėkime tas maisto sudedamąsias dalis, kurios turi įtakos mūsų kraujagyslių būklei ir sveikatai. Pabandykime išsiaiškinti, kurios medžiagos koronarinę širdies ligą bei daugelį kitų priartina, o kurios – nuo jų apsaugo.

RIEBALAI 

Tam tikras riebalų kiekis organizmui yra reikalingas: jie yra energijos, riebaluose tirpių vitaminų, gyvybiškai svarbių riebalų rūgščių šaltinis. Riebalų fosfolipidų pavidalu yra kiekvienoje ląstelėje. Tačiau su maistu patenkančio riebalų pertekliaus organizmas negali iš karto perdirbti, todėl kaupia savyje atsargas. Taip atsitinka, kai riebiai valgoma, bet mažai judama. Tuomet riebalai nepanaudojami energijos gamybai. Po riebaus valgio visuomet pagausėja riebalų kraujyje. Žmogus nutunka, sutrinka jo medžiagų apykaita, padidėja deguonies poreikis. Riebalai kaupiasi  kraujagyslių sienelėse, skatina aterosklerozės vystymąsi. Pažeistos kraujagyslės siaurėja, vis mažiau kraujo patenka į gyvybiškai svarbius organus. Šis procesas vyksta nepastebimai, kol atsiranda pavojaus signalai: skausmai širdies plote, kojose einant, kojų pirštų apmirimas, o netinkamai gydant, ištinka širdies infarktas ar smegenų insultas.  Maiste yra įvairių gyvulinės ir augalinės kilmės riebalų. Sviestas, taukai, aliejai, margarinas – tai “tikrieji”, akimi matomi riebalai, vartojami kepimui, tepimui, virimui.

Riebalai taip pat įeina į daugumos maisto produktų sudėtį. Tai “slaptieji”, nematomi riebalai. Jų yra mėsoje, dešroje, piene, grietinėje, sūriuose, kiaušiniuose, žuvyje, saldumynuose, kepsniuose, kai kuriuose bulvių patiekaluose, riešutuose. Riebalų kiekis paprastai nurodomas produkto etiketėje (kiek jų yra 100-te gramų produkto).  Pagal cheminę sandarą sutinkamos šios maisto riebalų rūšys: cholesterolis ir trigliceridai. Trigliceridų sudėtyje esančios riebalų rūgštys nulemia riebalų konsistenciją kambario temperatūroje. Vyraujant taip vadinamoms sočiosioms riebalų rūgštims - riebalai kambario temperatūroje yra standžios konsistencijos, vyraujant nesočiosioms – skystos. Aterosklerozę labiausiai skatina sočiosios riebalų rūgštys ir cholesterolis. Dietoje jų turi kuo mažiau. Pirmiausia maisto racione būtina sumažinti gyvulinių riebalų (mėsą nuriebinant, apipjaustant), kiaušinių trynių, riebių pieno produktų.

Cholesterolis - tai riebi, į vašką panaši medžiaga, gaminama kepenyse ir randama kiekvienoje gyvoje ląstelėje. Cholesterolio yra tik gyvulinės kilmės maisto produktuose, ypač gausu kiaušinių tryniuose, galvijų vidaus organuose (kepenyse, smegenyse, inkstuose), jo yra mėsoje, pieno produktuose. Visai cholesterolio neturi vaisiai, daržovės, kruopos. Įvairūs kepiniai, saldumynai gali turėti daug cholesterolio dėl gaminant įmuštų kiaušinių, įdėto sviesto, taukų. Maisto produktų cholesterolis maiste didina kraujo lipidų kiekį (ne visiems žmonėms vienodai), skatina aterosklerozę. Neseniai išaiškinta, kad ypač aterogeniškas yra oksiduotas cholesterolis: jis susidaro ilgai kepant įvairius produktus, ypač tuos, į kurių sudėtį įeina kiaušiniai ir sviestas, mėsoje, ruošiant maistą labai aukštoje temperatūroje arba džiovinant. 

Riebalų rūgštys skirstomos į tris rūšis: sočiąsias, polinesočiąsias ir mononesočiąsias. 

 I. Sočiosios riebalų rūgštys ypač pavojingos kraujagyslėms, nes didina “blogojo” MTL cholesterolio kiekį kraujyje. Jų daugiausia gyvulinės kilmės produktuose: pieno riebaluose (piene, svieste, grietinėje, leduose, sūriuose), kiaulienos, jautienos, avienos, paukštienos riebaluose ir kt. Tačiau kai kuriuose augalinės kilmės produktuose jų taip pat randama, pavyzdžiui palmių aliejuje, kokoso riešutuose ir jų aliejuje, kakavoje, šokolade. “Tropinių” aliejų dažnai būna importuojamuose saldumynuose, palmių aliejus įeina į “Karoteno” aliejaus sudėtį. Ne visos sočiosios riebalų rūgštys vienodai kenksmingos. Aterogeniškiausios yra laurino, myristino ir palmitino rūgštys. Manoma, ka stearino rūgštis MTL cholesterolio nedidina.

II. Nesočiosios riebalų rūgštys nedidina kraujo cholesterolio kiekio, neskatina aterosklerozės. Jomis turėtumėte keisti didesnę dalį sočiųjų riebalų rūgščių. Šios rūgštys dažniausiai augalinės kilmės. Yra dvi nesočiųjų riebalų rūgščių rūšys   polinesočiosios ir mononesočiosios.

A. Polinesočiųjų riebalų rūgščių  gausu augaliniuose aliejuose: kukurūzų, sojų, saulėgrąžų, rapso, medvilnės. 

Omega-3 riebalų rūgštys (eikozopentaeninė ir dokozaheksaeninė) -  ypatinga polinesočiųjų riebalų rūgščių rūšis. Jų gausu šaltųjų jūrų žuvyse, ypač skumbrėje, lašišoje, tune, Atlanto silkėje, upėtakyje. Šios rūgštys užtikrina žuvų ląstelių membranų skystą būklę žemoje temperatūroje. Yra įrodymų, kad jos kraujagysles nuo aterosklerozės ypač gerai apsaugo, mažina kraujo trigliceridus,  polinkį trombų susidarymui. Todėl bent tris kartus savaitėje reikėtų valgyti patiekalų iš šaltųjų jūrų žuvų. Tyrimais nustatyta, kad gausus žuvies valgymas mažina koronarinės širdies ligos riziką, saugo nuo ritmo sutrikimų ir netgi nuo staigaus širdies sustojimo. Be to, žuvys –  puikus lengvai įsisavinamų baltymų šaltinis. Panašių rūgščių yra kai kurių augaliniuose aliejuose: graikinių riešutų, linų sėmenų, sojos.

Omega-6 riebalų rūgštys (pvz. linoleno) – kita polinesočiųjų riebalų rūgščių  rūšis. Mažina kraujo MTL cholesterolį. Jų yra sojos, kukurūzų aliejuje, kai kuriose saulėgražų aliejaus rūšyse. Patariama vartoti saikingai, nes nėra įrodymų, kad daug vartoti sveika. Blogai, kad šios rūgštys linkę oksiduotis ir tuomet tampa kenksmingos.  

B. Mononesočiųjų riebalų rūgščių (pvz., oleino) ypač gausu alyvų, rapso aliejuje,  kai kuriose saulėgražų aliejų rūšyse, avokado vaisiuose. Jų taip pat yra lazdynų, makadamijos, žemės riešutuose ir jų aliejuje. Neveikia kraujo lipidų, ne taip greitai oksiduojasi, kaip polinesočiosios riebalų rūgštys.

Pastebėta, kad Viduržemio jūros regiono šalyse  koronarinė širdies liga vos ne dvigubai retesnė, nei šiaurės Europos šalyse. Tai siejama su specifine Viduržemio regiono dieta. Net 24 proc. paros energijos gaunama iš alyvų aliejaus, kuris apsaugo kraujo MTL cholesterolį nuo oksidacijos, o tuo pačiu - nuo lipidų atsidėjimo kraujagyslių sienelėse.

Pats vertingiausias yra šalto pirmojo spaudimo alyvų aliejus (“virgin”). Jame gausu iš alyvuogių odelių išskirtų fenolinių junginių. Jie labai vertingi kaip antioksidantai. Taigi pasirenkant aliejų, pirmenybę atiduoti reikėtų alyvų aliejui. Šis aliejus atsparus oksidacijai, galima nesibaiminant jį vartoti kasdien.  Lietuvoje gaminamas rapsų aliejus taip pat vertingas, jame daug mononesočiųjų riebalų rūgščių. 

 Viduržemio regiono dietos ypatumai:

1. Daug šviežių vaisių, daržovių, ankštinių, grūdinių patiekalų. Švieži vaisiai – kaip tipiškas desertas.

2. Daug mononesočiųjų ir mažai sočiųjų riebalų rūgščių. Alyvų aliejus – pagrindinis riebalų šaltinis.  

3. Pienas ir pieno produktai – vidutiniškais kiekiais. Vyrauja sūriai ir jogurtai.

4. Mažai mėsos ir mėsos produktų.

5. Labai mažai kiaušinių (0-4 per savaitę).

6. Alkoholis vidutiniškais kiekiais. Tipiška – su maistu, dažniausiai vynas.

Esant padidėjusiai širdies ligos rizikai, nederėtų vartoti “Karoteno” aliejaus,  kurio sudėtyje yra palmių aliejaus. Pastarajame gausu aterosklerozę skatinančių sočiųjų riebalų rūgščių.     

Trans riebalų rūgštys - tai žalingi junginiai, susidarantys pramoninio skystųjų augalinių riebalų perdirbimo (hidrogenizacijos) metu. Hidrogenizacija –  tai cheminis procesas, kurio metu nesočiosios riebalų rūgštys iš dalies prisotinamos, pakeičia savo cheminę struktūrą ir kambario temperatūroje įgauna kietą konsistenciją. Taip gaminamas margarinas. Perdirbimo procese nesočiųjų riebalų rūgščių turintys augaliniai aliejai netenka daugumos savo gerųjų savybių. Todėl daug kietojo margarino vartoti nepatartina. Rinktis reikia minkštesnės konsistencijos ir mažesnio riebumo margariną, kuriame nėra cholesterolio ir konservantų. Pavyzdžiui, kai kuriuose margarinuose riebalų kiekis tesudaro 25 proc., tačiau yra ir tokių, kuriuose riebalų net iki 80 proc.  Jų nederėtų pirkti.  

Trans riebalų rūgštys susidaro ir kepiniuose, į kuriuos dedama aliejų. Trans riebalų rūgštys turėtų sudaryti ne daugiau kaip 2 proc. paros energijos poreikio.

ANGLIAVANDENIAI

Maisto produktuose esantys angliavandeniai skirstomi į paprastuosius (lengvai įsisavinamus) ir sudėtinius (sunkiau įsisavinamus).

Paprastieji, lengvai įsisavinami angliavandeniai (gliukozė, fruktozė, sacharozė, laktozė) organizme greitai skyla, o jų perteklius paverčiamas riebalais. Pavyzdžiu galėtų būti cukrus. Cukrumi nereikėtų piktnaudžiauti, nes įrodyta, kad jis didina “blogojo” MTL cholesterolio ir mažina “gerojo” DTL cholesterolio kiekį kraujyje, skatindamas  koronarinę širdies ligą. Be to, cukrus mažina vitaminų kiekį organizme, skatina šlapimo rūgšties susidarymą. 

Kartais klausiama, ar galima vietoje cukraus valgyti medų. Medus – vertingas natūralus produktas, nuo seno liaudyje vartojamas kaip vaistas.  Jį bitės pagamina iš gėlių nektaro, sumaišę su savo fermentais. 35 proc. medaus sudaro baltymai, kuriuose yra pusė visų žinomų amino rūgščių. Meduje yra angliavandenių (ypač fruktozės), keletas mikroelementų, B grupės vitaminų, taip pat vitaminų C, D ir E. Medus padeda nugalėti infekciją, gydyti žaizdas, nudegimus. Jį puikiai galima vartoti kaip saldintoją, be abejo, su saiku.  Medus maždaug du kartus saldesnis už cukrų, todėl jo mažiau reikia. Kadangi jis veikia panašiai kaip cukrus, todėl sergantieji diabetu turėtų valgyti atsargiai. Be to, medus kai kuriuos žmones gali alergizuoti. Reikėtų pirkti tik nefiltruotą, nekaitintą ar kitaip perdirbtą medų. 

Jeigu gydytojas patarė visai atsisakyti cukraus, galima nusipirkti jo pakaitalo (saldiklio). Yra sukurta įvairių cukraus pakaitalų. Saldiklių yra daugelyje maisto produktų: kramtomojoje gumoje, gėrimuose, saldumynuose, jogurtuose ir kt. Dažniausiai dedama ksilitolio, sorbitolio, manitolio, ciklamato, aspartamo ir kitokių saldiklių. Cukraus pakaitalų galima nusipirkti vaistinėse granulių, tablečių, sirupų pavidale. Saldikliais piktnaudžiauti negalima. Jie nešvengiami tik dviejų būklių atvejais: cukrinio diabeto, metabolinio sindromo ir nutukimo.

Pirkdami produktus, perskaitykite etiketę. Joje nurodoma, kuo produktas pasaldintas: natūraliu cukrumi ar jo pakaitalu. Galite pasirinkti vieną iš jų. Bet geriausia vengti tiek cukraus, tiek ir saldiklių. Sveikiausia gerti vaisių sultis ir valgyti šviežius vaisius. Jie pakankamai saldūs, be to, neturi konservantų ir cheminių spalvintojų.

Sudėtiniai angliavandeniai - polisacharidai (celiuliozė, hemiceliuliozė, krakmolas, glikogenas, ligninas, pektinai).  Kai kurie jų sudaro skaidulines maisto medžiagas. Sudėtiniai angliavandeniai nuo paprastųjų angliavandenių skiriasi ilgesnėmis, sudėtingesnėmis molekulėmis, ne taip greitai suskyla. Sudėtinių angliavandenių gausu daržovėse, grūduose, žirniuose, pupelėse, juodoje duonoje, javainiuose.  Jų maisto racione turėtų būti kuo daugiau. 

SKAIDULINĖS MEDŽIAGOS

Tai viena iš naudingiausių maisto sudėtinių dalių. Skaidulinės medžiagos - tokie maisto komponentai, kurių virškinimo trakto fermentai neskaldo iki smulkių dalelių, todėl jie nepatenka į kraują, o yra visiškai pašalinami. Tai celiulioziniai ir neceliulioziniai junginiai. Celiuliozė yra netirpi. Neceliulioziniai junginiai – tirpūs, todėl dar vadinami tirpiosiomis skaidulomis. Šios medžiagos ypač vertingos, nes mažina kraujo cholesterolį, žarnyne surišdamos tulžies rūgštis. Tirpiosios skaidulos - tai pektinai vaisiuose ir daržovėse (jų ypač daug obuoliuose, spanguolėse, serbentuose, agrastuose), gliukanai avižose ir miežiuose, pupelėse ir sojos produktuose. Jų reikia valgyti kuo daugiau. Per parą su įprastu maistu gauname tik 15 gramų tirpiųjų skaidulų, o reikėtų - ne mažiau 25-30 gramų. Netirpiosios skaidulos, esančios vaisių ir daržovių žievelėse, lupenose, grūdų lukštuose poveikiu kraujo lipidams nepasižymi. 

Visos skaidulinės medžiagos padeda virškinimui, apsaugo nuo vidurių užkietėjimo, apvalo organizmą nuo įvairių kenksmingų medžiagų, mažina riebalų patekimą į kraują, skatina tulžies nutekėjimą, padeda suliesėti. 

Maisto produktai, kuriuose daug skaidulinių medžiagų :

• Avižos, miežiai, kviečiai, įvairių kruopų patiekalai.
• Juoda rupių miltų duona.
• Vaisiai ir uogos (obuoliai, kriaušės, spanguolės, serbentai, agrastai, braškės,   slyvos).
• Daržovės (įvairios).
• Džiovinti vaisiai.
• Bulvės su lupena.
• Pupos, pupelės, žirniai, sojos pupelės.

 Vaisių ir daržovių prieš valgį patartina nelupti, pirkti juodą rupių miltų duoną vietoj smulkaus malimo, valgyti natūralius produktus vietoj labai rafinuotų. Skaidulinių medžiagų kiekį maiste reikia didinti laipsniškai, nes pradžioje gali varginti pilvo pūtimas, tempimas, kuris po kelių savaičių praeina.

MIKROELEMENTAI

Kalis - būtinas širdies, skeleto raumenų, nervų sistemos darbui ir kitoms gyvybinėms funkcijoms. Jis kartu su natriu reguliuoja kūno vandens pusiausvyrą. Kalis dalyvauja ląstelių cheminėse reakcijose, padeda palaikyti stabilų kraujospūdį ir perduoti elektrocheminius impulsus, taip reguliuodamas širdies ritmą. Vartojant kalio turinčius produktus, lengviau gydyti padidinto kraujospūdžio ligą, mažiau reikia vaistų.

Kalio yra vaisiuose ir daržovėse, grikių, avižų, kviečių kruopose, ankštiniuose augaluose, žuvyje,  paukštienoje, pieno produktuose.

Maisto produktai, kuriuose kalio daugiausia: 

bananai, abrikosai, avokadai, bulvės, pomidorai, kopūstai, džiovintos pupelės ir žirniai, razinos, datulės, figos, juodieji serbentai, riešutai, česnakai, rudieji ryžiai, mielės.

Jeigu Jums paskirta bedruskė dieta arba kalio išskyrimą skatinantys šlapimą varantys vaistai (pvz. furozemidas), kalio maiste turi būti daugiau. Gausus kavos ir alkoholio vartojimas taip pat skatina kalio išskyrimą su šlapimu. Kai maiste esančio kalio nepakanka, gydytojas paskiria   kalio tabletes. 

Magnis ypač svarbus sergantiesiems širdies ir kraujagyslių ligomis bei tiems, kurių rizika susirgti  yra padidėjusi. Magnis būtinas daugelio fermentų veiklai. Jis apsaugo audinius nuo kalcifikacijos, kraujagyslių sieneles - nuo pažeidimo staiga pakilus kraujospūdžiui. Neseniai atlikti tyrimai parodė, kad magnis gali padėti išvengti širdies ir kraujagyslių ligų, kaulų išretėjimo, tam tikrų vėžio formų, sumažinti kraujo cholesterolio kiekį. 

Magnio trūkumas gali sukelti raumenų skausmus, dažną širdies plakimą,  arterinę hipertenziją, ritmo sutrikimus. Magnio yra daugelyje maisto produktų, o ypač daug jo yra:

• pieno produktuose;
• žuvyje, mėsoje, jūrų gėrybėse, lašišoje;
• obuoliuose, abrikosuose, bananuose, greipfrutuose, citrinose, figose, persikuose;
• ruduosiuose ryžiuose;
• žaliose lapinėse daržovėse;
• riešutuose, sezamo sėklose, sojos pupelėse, kviečiuose.

Vartojant alkoholį, šlapimą varančius vaistus, viduriuojant padidėja magnio poreikis.  Vartojant daug riebalų, menkės kepenų aliejaus, kalcio, vitamino D, sumažėja magnio pasisavinimas. Absorbcijai taip pat trukdo maisto produktai, kuriuose daug  oksalo rūgšties: rabarbarai, špinatai, kakava, migdolai, arbata.

Kai kurių širdies ir kraujagyslių gydymui ir jų perspėjimui gydytojas gali paskirti magnio tabletes, miltelius ar tirpalą.

Selenas - pagrindinis mikroelementas, užtikrinantis kraujo plazmos antioksidantinį aktyvumą. Saugo nuo laisvųjų radikalų poveikio. Sustiprina vitamino E poveikį. (žr. Antioksidantai).

Jodas - būtinas normaliai skydliaukės veiklai. Jis šiek tiek stabdo aterosklerozę, skatina riebalų skilimą, stimuliuoja medžiagų apykaitą, energijos gamybą,  mažina nutukimą, gerina protinę veiklą, odos, plaukų, dantų būklę.  UNICEF tyrimai parodė, kad Lietuvos gyventojų maiste trūksta jodo. Jodo daugiausia yra jūrų kopūstuose ir jūrinėse žuvyse (žr. Jūrų produktai). Mažais  kiekiais jodo randama piene, kiaušiniuose, mėsoje, grūduose, pieniškame šokolade, lazdynų riešutuose. Papildomai jodu praturtinama (jodizuojama) valgomoji druska. Galima nusipirkti multivitaminų su jodu. Jodo paros norma 150-180 mikrogramų. 

SKYSČIŲ  per dieną reikia išgerti  apie 1,5-2,2  litro. Vanduo būtinas medžiagų apykaitai. Jo trūkstant, organizme kaupiasi toksiški medžiagų apykaitos produktai, gali atsirasti akmenys. Geriausiai tinka švarus vanduo be angliarūgštės ir tos mineralinio vandens rūšys, kuriose daug magnio ir kalio druskų. Sergant arterine hipertenzija, širdies nepakankamumu, skysčiai turi būti ribojami. 

VALGOMOSIOS DRUSKOS (natrio chlorido) su maistu turime gauti ne daugiau kaip 4–5 gramus per dieną. Nemažai natrio chlorido yra pačiuose produktuose, todėl papildomai dėti reiktų kuo mažiau. Valgant per sūriai, didėja kraujospūdis, kaupiasi skysčiai,  didėja insulto, infarkto pavojus. Sergant padidėjusio kraujospūdžio liga, druska dar labiau ribojama –  iki 2,5 gramo per dieną. Vietoje įprastinės valgomosios druskos tinka mineralinė druska - tai natrio chlorido mišinys su kalio, magnio druskomis. Ji ypač tinkama esant padidėjusiam kraujospūdžiui.

ANTIOKSIDANTINIAI VITAMINAI - naudingos medžiagos, trukdančios susidaryti žalingiems laisviesiems radikalams organizme ir saugančios nuo ląstelių pažeidimo. Laisvieji radikalai – tai oksidacijos metu susidarančios “piktos” molekulės, turinčios vieną ar kelis nesuporintus deguonies atomus.  Laisvieji radikalai gali pažeisti organizmo ląsteles, susilpninti imuninę sistemą, sumažinti organizmo atsparumą infekcijai ir paskatinti vėžį bei aterosklerozę.

Aterosklerozės atsiradimui lemiamos reikšmės turi mažo tankio lipoproteinų (MTL) oksidacija. Tik pakitę, t. y. oksiduoti MTL kaupiasi kraujagyslės sienelėje ir skatina aterosklerozinių plokštelių vystymąsi. 

Kovai su laisvųjų radikalų poveikiu ir su lipoproteinų oksidacija organizmas pasitelkia antioksidantus. Antioksidantai stabdo cholesterolio oksidaciją, o tuo pačiu – kraujagyslių pažeidimą. Minėtomis savybėmis pasižymi vitaminai  E, C, ir žymiai mažiau - vitaminas A ir beta karotenas.

Nukenksminant laisvuosius radikalus tam tikrų fermentų veiklai reikalingi mikroelementai - selenas, magnis, cinkas, manganas.  Vitaminas C veikia ir kaip nitratų nukenksmintojas. Vitamino E yra kruopose, duonoje, pieno produktuose, aliejuose, mėsoje. Antioksidantiniam kraujo plazmos aktyvumui užtikrinti pakanka 60-100 vitamino E veikimo vienetų parai. Pastaruoju metu įrodyta, kad vitaminas E pasižymi kraujo krešėjimo ląstelių (trombocitų) sulipimą mažinančiu poveikiu, taigi, veikia kaip antiagregantas ir mažina krešulių susidarymo pavojų. Naujausi moksliniai tyrimai nepatvirtino hipotezės, kad papildomai skiriamos didelės vitamino E dozės kapsulėmis mažina koronarinės širdies ligos riziką. Geriausias yra natūralus vitaminas E, esantis maisto produktuose.

Vitamino E poveikį stiprina mikroelementas selenas. Seleno trūkumas greitina organizmo senėjimą, skatina koronarinę širdies ligą. Seleno yra mėsoje, ypač vištienoje, kepenėlėse, grūduose, sėlenose, brokoliuose, riešutuoe, mielėse, česnakuose, svogūnuose, jūros kopūstuose, jūrų žuvyse ir kituose jūros produktuose, piene.

Vitamino C yra įvairiuose vaisiuose ir daržovėse, ypač juoduosiuose serbentuose, citrusiniuose vaisiuose, erškėtuogėse. Profilaktiškai jo reikia 60-250 mg parai. Koronarinės širdies ligos atveju galima kasdien suvartoti daugiau  vitamino C – apie 500 mg. Kadangi trumpo veikimo vitaminas C labai greitai pasišalina iš organizmo,  geriau gerti ilgo veikimo tabletes. Ypač jo reikia nesugebantiems mesti rūkyti.

Vitamino A yra daržovėse, žuvų taukuose, kepenyse, pieno produktuose. Vitaminą A kaip vaistą reikia vartoti labai atsargiai, nes jis toksiškas ir perdozavus sukelia pašalinius reiškinius. Profilaktinis paros kiekis - 1 mg. 

Beta karoteno turi pomidorai, morkos, abrikosai, šaltalankiai. Profilaktinis paros kiekis - 6-15 mg. 

Nei vitamino A, nei beta karoteno poveikis apsaugant  nuo koronarinės širdies ligos kol kas nėra patvirtinti moksliniais tyrimais.

JŪRŲ PRODUKTAI

Seniai pastebėta, kad Grenlandijos vietiniai gyventojai inuitai beveik neserga koronarine širdies liga, jų kraujagyslės neužsikemša krešuliais.  Savo Tėvynėje gyvenantys japonai taip pat retai serga širdies infarktu ar krūtinės angina, tačiau persikėlę gyventi kitur, pavyzdžiui į Ameriką, japonai ima sirgti apie 10 kartų dažniau už savo tėvynainius. Tai aiškinama specifine jūrine dieta, kurioje gausu žuvų, moliuskų, vėžiagyvių, jūros dumblių, kitų jūros gėrybių. Jau senovės Kinijoje jūros dumbliai buvo vartojami kaip vaistai. Dabar vėl pradedama  kalbėti  apie “jūrinę farmakologiją”. Jūros augalai ir gyvi organizmai netolimoje ateityje turėtų tapti unikaliu veiksmingų vaistų šaltiniu.  

Jūrų produktai - svarbus omega-3 riebalų rūgščių (RR) šaltinis. Šios polinesočiosios  riabalų rūgštys, patekę į organizmo ląstelių membranas, padidina jų  elastingumą. Sukaupta nemažai įrodymų, kad omega-3 RR mažina miokardo infarkto ir staigios širdinės mirties dėl grėsmingų ritmo sutrikimų riziką.  

Jūrų žuvys (skumbrė, silkė, lašiša, upėtakis, menkė, jūros lydeka, jūros ešerys, pikša, paltusas, plekšnė ir kitos), moliuskai, vėžiagyviai, jūrų kopūstai - puikus maistas sergantiesiems koronarine širdies liga, arterine hipertenzija, dislipidemija,  patyrusiems infarktą, insultą žmonėms. Žuvimi reikia keisti mėsos patiekalus. Žuvyse esantys gausūs baltymai (13-20 proc.) greičiau ir lengviau įsisavinami už gyvulinius. 200 gramų žuvies užtikrina paros baltymų poreikį, taigi sumažėja virškinimo organų apkrova. Be to, žuvyse daug geresnis riebalų-baltymų santykis. Žuvyse gausu naudingų polinesočiųjų riebalų rūgščių (Omega -3 RR), nedaug cholesterolio.  

Perėjus prie “jūrinės dietos”, jau po kelių savaičių organizme stebimi teigiami pasikeitimai. Tokia dieta - veiksminga koronarinės širdies ligos, arterinės hipertenzijos, dislipidemijos  gydymo bei profilaktikos priemonė.