Širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) prevencija yra apibūdinama kaip suderintas veiksmų rinkinys, skirtas visam populiacijos lygmeniui ar konkrečiam individui, kurio tikslas sumažinti sergamumą ŠKL ir su jomis susijusių negalių poveikį.
ŠKL išlieka pagrindine sergamumo ir mirštamumo priežastimi, nepaisant pagerėjusių rezultatų, kuriuos pavyko pasiekti nuo praeito amžiaus pabaigos. Rizikos veiksnių įtaka koronarinės širdies ligos atsiradimui įrodyta seniai. Koronarinė širdies liga prasideda ne nuo skausmų krūtinėje ar širdies infarkto, bet gerokai anksčiau – nuo žalojančio įvairių rizikos veiksnių poveikio vidinei kraujagyslės sienelei – endoteliui. Įvertinus daugybės tyrimų rezultatus, buvo suformuluota koronarinės širdies ligos išsivystymo “rizikos veiksnių hipotezė”.
Terminas “rizika” kilęs iš prancūziško žodžio risque, o “rizikos veiksnys, arba rizikos faktorius“ rodo neigiamą asmeninį ir aplinkos poveikį, paskatinantį aterosklerozę ir sukeliantį koronarinę širdies ligą. Rizikos veiksniai nustatomi įvairiais moksliniais tyrimais: epidemiologiniais, laboratoriniais, genetiniais. Jie gali rodyti žmogaus paveldimuosius, gyvensenos, biocheminius, fiziologinius ypatumus. Iš viso žinoma per 200 rizikos veiksnių, bet ne visi jie vienodai svarbūs. Kai kuriuos galima valdyti, o kai kurių – ne. Išskiriami trys pagrindiniai rizikos veiksniai: kraujo riebalų arba lipidų perteklius (dislipidemija), padidėjęs kraujospūdis (hipertenzija) ir rūkymas. Rizika labai padidėja žmogui sergant cukriniu diabetu, be to, jei tarp artimų giminių buvo anksti koronarine širdies liga susirgusių ar staiga mirusių. Koronarinės širdies ligos kilmė daugialypė. Todėl nepakanka nustatyti kurį nors vieną rizikos veiksnį, būtina išsiaiškinti visus ir įvertinti “bendrąją” koronarinės širdies ligos riziką. Kuo daugiau rizikos veiksnių, tuo didesnė tikimybė susirgti.