RIZIKOS VEIKSNIŲ ĮVERTINIMAS

Rizikos veiksnių įtaka koronarinės širdies ligos atsiradimui įrodyta seniai. Koronarinė širdies liga prasideda ne nuo skausmų krūtinėje ar širdies infarkto, bet gerokai anksčiau – nuo žalojančio įvairių rizikos veiksnių poveikio vidinei kraujagyslės sienelei – endoteliui. Įvertinus daugybės tyrimų rezultatus, buvo suformuluota koronarinės širdies ligos išsivystymo “rizikos veiksnių hipotezė”.

Terminas “rizika” kilęs iš prancūziško žodžio risque , o “rizikos veiksnys, arba rizikos faktorius“ rodo  neigiamą asmeninį ir aplinkos poveikį, paskatinantį aterosklerozę ir sukeliantį  koronarinę širdies ligą. Rizikos veiksniai nustatomi įvairiais moksliniais tyrimais: epidemiologiniais, laboratoriniais, genetiniais. Jie gali rodyti žmogaus paveldimuosius, gyvensenos, biocheminius, fiziologinius ypatumus. Iš viso žinoma per 200 rizikos veiksnių, bet ne visi jie vienodai svarbūs. Kai kuriuos galima valdyti, o kai kurių – ne.   Išskiriami trys pagrindiniai rizikos veiksniai: kraujo riebalų arba lipidų perteklius (dislipidemija), padidėjęs kraujospūdis (hipertenzija) ir rūkymas. Rizika labai padidėja žmogui sergant cukriniu diabetu, be to, jei tarp artimų giminių  buvo anksti koronarine širdies liga susirgusių ar staiga mirusių. Koronarinės širdies ligos kilmė daugialypė. Todėl nepakanka nustatyti kurį nors vieną rizikos veiksnį, būtina  išsiaiškinti visus ir įvertinti “bendrąją” koronarinės širdies ligos riziką. Kuo daugiau rizikos veiksnių, tuo didesnė tikimybė susirgti.

Yra specialių lentelių, kalkuliatorių, kompiuterinių programų, pagal kurias, žinant savo rizikos veiksnius, galima procentais apskaičiuoti tikimybę susirgti širdies ir kraujagyslių liga arba nuo jos numirti per artimiausią laikotarpį: 5 ar 10 metų. Reikia labai rimtai susirūpinti savo sveikata, jei tikimybė  artimiausiu dešimtmečiu susirgti širdies ir kraujgyslių liga didesnė kaip 20 proc., o tikimybė numirti nuo jos – didesnė nei 5 %.

Pagal rizikos laipsnį pacientus galima suskirstyti į tris grupes:
1. Nesergantys koronarine širdies liga ir turintys ne daugiau kaip vieną rizikos veiksnį – nedidelė rizika.
2. Nesergantys koronarine širdies liga, tačiau turintys du ir daugiau rizikos veiksnių – vidutinė rizika.
3. Sergantys koronarine širdies liga, kita aterosklerozės sukelta kraujagyslių liga (galvos smegenų, kojų, aortos) ar cukriniu diabetu – didelė rizika.

Visi koronarinės širdies ligos rizikos veiksniai skirstomi į dvi grupes.

I. Rizikos veiksniai, kuriuos galima valdyti (modifikuoti):

STRESAS, DEPRESIJA IR PSICHOSOCIALINIAI RIZIKOS VEIKSNIAI

Stresas – tai apsauginė organizmo būsena, reakcija į įvairius aplinkinio pasaulio dirgiklius. Didėjant gyvenimo tempui, daugėja konfliktinių situacijų, didėja psichoemocinė įtampa. Sudėtingi tampa žmonių tarpusavio santykiai.  Stresas – nuolatinis mūsų gyvenimo palydovas, jo išvengti neįmanoma. Tačiau ne kiekvienas jis yra žalingas. Nedidelė trumpalaikė įtampa veikia netgi teigiamai: aktyvina gyvybines funkcijas, mobilizuoja veiklai, stimuliuoja, grūdina organizmą. Tačiau kai konfliktinės situacijos  kartojasi, kai nuolat nervinatės, jaučiate pastovią įtampą, susierzinimą, nerandate išeities iš susidariusios padėties,  psichoemocinė įtampa  tampa žalinga: sekina nervų sistemą, sukelia nerimą, depresiją, mažina organizmo atsparumą ligoms.  Didžiausi streso šaltiniai – nesutarimai šeimoje ir nesklandumai darbe.

Daugėja mokslinių įrodymų, kad psichosocialiniai veiksniai gali paskatinti ankstyvą aterosklerozės vystymąsi, padidinti miokardo infarkto ir staigios mirties  riziką nepriklausomai nuo standartinių rizikos veiksnių. Ryšys tarp psichosocialinių veiksnių ir aterosklerozės gali būti tiesioginis, per endotelio pažeidimą, ir netiesioginis, per poveikį tradiciniams rizikos veiksniams, tokiems kaip rūkymas, hipertenzija ir lipidų metabolizmas. Jie ne tik padidina pirmojo kardiovaskulinio įvykio riziką, pablogina prognozę, bet gali tapti gyvensenos keitimo ar gydytojo paskyrimų vykdymo kliūtimi.

Nustatyta, kad prasta socioekonominė padėtis, socialinio palaikymo stoka ar socialinė izoliacija, stresas darbe ir asmeniniame gyvenime, neigiamos emocijos, tokios kaip depresija, pyktis ir  priešiškumas didina  KŠL riziką, blogina jos klinikinę eigą ir pacientų prognozę. Psichoemocinę įtampą didina didelis gyvenimo tempas, konkurencija, daugybė neišspręstų problemų, nuolatinis persidirbimas, pervargimas, nemokėjimas pailsėti. Manoma, kad dvasinei pusiausvyrai atgauti po didesnio susinervinimo reikia ne mažiau kaip 3 dienų.

Klinikinė depresija, depresiniai simptomai ir kitos neigiamos emocijos predisponuoja KŠL ir blogina prognozę.  Klinikinė depresija mažiausiai du kartus padidina didžiųjų koronarinių įvykių riziką. Ja sergantiems žmonėms žymiai dažniau įvyksta miokardo infarktas ar net staigi mirtis.
Gausėja įrodymų, kad depresiniai simptomai dažnesni moterims, nei vyrams. Stresas darbe, kai dideli reikalavimai neatitinka galimybių arba didelės pastangos nesulaukia įvertinimo, didina KŠL riziką. Nors tai būdinga abiems lytims, tačiau vyrai labiau reaguoja į patiriamą stresą darbe. Kenksmingos ir kai kurios darbo sąlygos – pamaininis darbas nereguliariomis valandomis, naktinis darbas taip pat didina KŠL riziką. Tam jautresnės moterys.
Konfliktai, krizės, ilgalaikis stresas šeimyniniame gyvenime labiau didina moterų KŠL riziką.

Kiekvienas žmogus į sudėtingą situaciją reaguoja savaip. Įrodyta, kad stresas ypač žalingas tuomet, kai žmogus elgiasi pasyviai,  neieško optimalios išeities, nesistengia kontroliuoti įvykių, užsisklendžia savyje. Taigi yra pavojingas ne tiek pats stresas, kiek neteisingas reagavimas į jį.
Reagavimas į stresines situacijas labai priklauso nuo žmogaus charakterio. Pastebėta, kad širdies ligomis dažniausiai serga A tipo asmenybės: tai visada įsitempę, nuolat skubantys, norintys visur pirmauti, linkę į konfliktus žmonės. Jie  užsisklendę savyje, nelinkę pergyvenimais dalintis su kitais, dažnai kankinasi dėl neatliktų darbų, kartais pratrūksta pykčio priepuoliais, nemoka ilsėtis, atsipalaiduoti. Tokių žmonių kraujospūdis dažnai esti padidėjęs. Nervinė įtampa padidina kraujyje “streso” hormonų katecholaminų kiekį, sukelia kraujagyslių spazmą, trikdo kraujo lipidų pusiausvyrą. Dėl šių faktorių padidėja rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis. Dėl didelės psichoemocinės įtampos gali ūmai sutrikti širdies veikla, netgi  įvykti staigi mirtis. Nuo to neapsaugoti net jauni žmonės, ypač vyrai.
Nuolat padidėjusi katecholaminų koncentracija kraujuje – savarankiškas rizikos veiksnys.

Kardiovaskulinės rizikos mažinimui būtinas psichosocialinių rizikos veiksnių išaiškinimas (depresijos, priešiškumo, socialinės izoliacijos, lėtinio streso darbe ir šeimoje, prastos socioekonominės padėties). Tam gali padėti apklausa, standartizuoti klausimynai ar specialisto konsultacija. Ypač svarbi KV rizikos mažinimo grandis – klinikinės depresijos išaiškinimas ir savalaikis medikamentinis gydymas.
Padėti sumažinti psichoemocinę įtampą gali įvairios nemedikamentinės priemonės, tačiau sunkiais atvejais skiriami vaistai (naujieji antidepresantai, trankviliantai, augaliniai raminantys preparatai).

Jeigu jaučiate nuolatinę įtampą, pabandykite išsiaiškinti, kokie svarbiausi Jūsų neigiamų emocijų šaltiniai.
Surašykite visus nemalonius paskutiniųjų 12 mėnesių įvykius ir juos įvertinkite.Tikriausiai turėjote ne vieną stresinę situaciją.  Tai neišvengiama. Svarbu tai, kaip Jūs reagavote, kaip jautėtės.
Pabandykite prisiminti, kokia savijauta pastarąjį mėnesį Jus dažniausiai lydėjo:

  • jautėtės prislėgtas, nervingas ar įsitempęs; jautėte, kad sunkumų  susikrovė tiek, kad nebegalėsite įveikti;
  • o gal atvirkščiai – sėkmingai sprendėte atsiradusius sunkumus, buvote nusiteikęs optimistiškai.

Jeigu pastaruoju metu vyravo pesimistinės mintys,  bloga nuotaika, turite paieškoti kelių, kaip išeiti iš stresinės situacijos. Svarbiausia – išmokti racionaliai įvertinti problemą ir aktyviai ieškoti teigiamų sprendimo būdų . Taip elgdamiesi, apsaugosite organizmą nuo kenksmingų streso padarinių. Ir atvirkščiai, neišvengsite blogos savijautos, jeigu užsisklęsite savyje, pasyviai vilsitės, kad įvyks stebuklas ir problema pati savaime išsispręs; tapsite piktas, kerštingas arba ieškosite nusiraminimo daug valgydamas, rūkydamas, gerdamas alkoholį.

Padėti gali  fizinis darbas, mankšta, sportas, bendravimas su Jums maloniais žmonėmis, atsipalaidavimo pertraukėlės keletą kartų per dieną, muzika, hobi, miegas, vandens procedūros. Jeigu pats ar su aplinkinių pagalba nepajėgiate įveikti streso, nebijokite kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą. Jis išklausys ir patars, o esant reikalui, paskirs gydymą vaistais. Šiuo metu yra labai gerų raminančių, nerimą šalinančių, depresiją gydančių preparatų, kurių šalutinis poveikis labai mažas.

Nė vienas iš mūsų neapsaugotas nuo psichoemocinės įtampos. Svarbiausia yra tinkamai reaguoti į stresinę situaciją ir aktyviai ieškoti išeities. Pats blogiausias kovos su stresu būdas – užsisklęsti savyje, tapti piktam, kerštingam arba pasinerti į depresijos liūną.

Koronarinė širdies liga. Rizikos veiksniai, klinikiniai simptomai ir gydymas. / Žaneta Petrulionienė – Vilnius: UAB „Vaistų žinios“, 2010 m.

CUKRINIS DIABETAS

Sveiko žmogaus kraujyje gliukozės kiekis svyruoja maždaug nuo 4,1 iki 6,1 mmol/l (milimolių litre). Pastaraisiais metais viršutinė normos riba sumažinta iki 5,6 mmol/l.

Cukrinis diabetas – tai liga, kai sutrinka organizmo mechanizmai, palaikantys normalią kraujo gliukozės koncentraciją. Sergant gliukozės kiekis kraujyje padidėja, nukenčia visa organizmo medžiagų apykaita. Yra du cukrinio diabeto tipai: vienas iš jų, I tipo, prasideda jaunesniame amžiuje, gydomas injekciniais  insulino preparatais, kitas, II tipo diabetas – prasideda vyresniame amžiuje, gydomas dieta ir tabletiniais vaistais.

Diabetas – vienas pavojingiausių širdies ir kraujagyslių ligų rizikos faktorių.  Sergantiesiems diabetu daug anksčiau pasireiškia koronarinė širdies liga, kojų kraujagyslių aterosklerozinis pažeidimas, dažniau įvyksta širdies infarktas.  Ypač dažnos moterų diabeto komplikacijos.

Didesnės rizikos grupei priskiriami ne tik sergantieji kliniškai manifestavusiu cukriniu diabetu bet ir turintieji slaptų gliukozės apykaitos sutrikimų ar rezistenciją (atsparumą) insulinui. Dalies žmonių, kuriems cukrinis diabetas niekada nebuvo diagnozuotas, yra sutrikusi gliukozė nevalgius arba sutrikusi gliukozės tolerancija. Tokią būklę galima nustatyti specialiais laboratoriniais testais (išgėrus  gliukozės tirpalo, kraujyje jos koncentracija  padidėja ryškiau nei įprasta ir ilgai negrįžta į normą).

Epidemiologinių tyrimų duomenimis yra tamprus tiesioginis ryšys tarp gliukozės kiekio padidėjimo ir KV ligų rizikos tiek sergantiems cukriniu diabetu, tiek ir nesergantiems.

Pacientus į skirtingas diagnostines kategorijas galima suklasifikuoti ištyrus jų alkio gliukozę arba atllikus gliukozės tolerancijos testą, kai glikemija tiriama nevalgius prieš duodant išgerti 75 g gliukozės ir 2 valandos po jos. Alkio gliukozė sveikam žmogui pagal tarptautinius normatyvus neturi viršyti 5,6 mmol/l (normali gliukozės tolerancija), esant daugiau nei 5,6 mmol/l, bet mažiau nei 7 mmol/l – nustatomas alkio gliukozės sutrikimas.  Alkio gliukozei pakartotinai viršijant 7 mmol/l, diagnozuojamas cukrinis diabetas. Jeigu praėjus 2 valandoms po 75 g gliukozės išgėrimo gliukozės kiekis svyruoja 7,8-11,0 mmol/l ribose, nustatoma sutrikusi gliukozės tolerancija, o jeigu viršija 11,0 mmol/l – cukrinis diabetas. Ne tik gliukozės kiekio padidėjimas, bet ir lydintys insulino apykaitos sutrikimai (insulino rezistentiškumas, hiperinsulinemija)  skatina aterosklerozę ir jos sukeliamas širdies ir kraujagyslių ligas.

Santykinė MI ar insulto rizika sergantiems cukriniu diabetu padidėja du-tris  kartus,  mirties rizika – 2 kartus, nepriklausomai nuo kitų rizikos veiksnių.  Be to, ženkliam susirgusiųjų miokardo infarktu pacientų skaičiui išaiškinamas anksčiau nenustatytas diabetas. Bendro su cukriniu diabetu susijusio mirtingumo rizika prilygsta persirgusiųjų miokardo infarktu mirtingumo rizikai. Sergantiesiems diabetu kitų aterogeninių rizikos veiksnių žala daug didesnė, nei nesergantiems, ypač hipertenzijos, rūkymo, nutukimo, hipertrigliceridemijos, DTL-cholesterolio sumažėjimo, bendro/DTL-cholesterolio santykio padidėjimo ir  plazmos fibrinogeno kiekio padidėjimo, endotelio disfunkcijos, mikroalbuminurijos, trombogeniškumo.  KŠL rizika diabetikams labai varijuoja, priklausomai nuo šių kardiovaskulinių rizikos intensyvumo.

Visose tarptautinėse nuorodose rekomenduojama sergančiųjų diabetu širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnius gydyti ypač intensyviai. Jiems būtina griežta arterinės hipertenzijos, dislipidemijos ir glikemijos kontrolė.
Pacientams su alkio gliukozės sutrikimu ir sutrikusia gliukozės tolerancija gyvensenos korekcija sumažina diabeto išsivystymo tikimybę ar sulėtina progresavimą.

Randomizuotų kontroliuojamų tyrimų metu įrodyta, kad I ar II tipo cukriniu diabetu sergančius pacientus gera metabolinė kontrolė apsaugo nuo mikrovaskulinių komplikacijų. Gera metabolinė kontrolė svarbi ir kardiovaskulinių įvykių prevencijai. I tipo diabeto atveju reikalingas gydymas insulinu bei profesionali dietoterapija. Sergant II tipo cukriniu diabetu gliukozės kontrolei svarbi tinkama dieta, antsvorio mažinimas, fizinio krūvio didinimas. Jei hiperglikemijos nepavyksta sumažinti – pridedami vaistai.
Sergantiems diabetu reikalinga griežtesnė AKS ir lipidų kontrolė.

Padidėjusią koronarinės širdies ligos riziką lemia daugelis veiksnių:

  • padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje (glikemija) ir jo svyravimai;
  • sutrikęs kraujo lipidų santykis (randama daug trigliceridų, bendrojo ir “blogojo” MTL cholesterolio,  mažai “gerojo” DTL cholesterolio);
  • padidėjęs kraujospūdis;
  • inkstų pažeidimas;
  • nutukimas.

Sergantieji  II tipo diabetu dažniau būna nutukę, jų kraujyje randama ryškesnių kraujo lipidų pokyčių, jie turi aukštesnį arterinį kraujospūdį.  Jiems anksčiau prasideda ir  greičiau vystosi aterosklerozė.
Diabetu sergančios moterys širdies ir kraujagyslių ligomis dažnai suserga anksčiau už kitas, dar iki mėnesinių išnykimo (menopauzės).

 METABOLINIS SINDROMAS

Metaboliniu sindromu vadinamas vidinių (endogeninių) rizikos veiksnių derinys: pilvinio nutukimo, arterinės hipertenzijos, gliukozės ir insulino apykaitos sutrikimo ar diabeto ir specifinės metabolinės dislipidemijos (trigliceridų padidėjimo ir DTL-cholesterolio sumažėjimo.  Sindromas dar vadinamas insulino rezistencijos sindromu, sindromu X, „mirtinu kvartetu“. Pacientų, kuriems nustatytas metabolinis sindromas, koronarinės širdies ligos rizika ženkliai padidinta. Metabolinio sindromo patogenezė kompleksinė. Svarbūs predisponuojantys veiksniai yra insulino rezistentiškumas ir intraabdominalinių riebalų kaupimasis.

Pasiūlyti keli metabolinio sindromo apibrėžimai. Pirmasis buvo suformuluotas Pasaulio sveikatos organizacijos 1999 metais, tačiau turėjo trūkumų. JAV Nacionalinės cholesterolio mokymo programos (NCEP) 2001 metais pateiktas ir 2004 metais revizuotas metabolinio sindromo apibrėžimas paprastas ir patogus taikyti klinikinėje praktikoje. Diagnozė nustatoma, jei yra 3 ir daugiau požymių:
1. Liemens apimtis vyrams > 102 cm, moterims > 88 cm.
2. Trigliceridų kiekis  1,7 mmol/l (150 mg/dl).
3. DTL cholesterolio kiekis < 1,03 mmol/l (40 mg/dl) vyrams ar < 1,29 mmol/l (50 mg/dl) moterims.
4. AKS  130/85 mmHg
5. Plazmos gliukozė  5,6 mmol/l (110 mg/dl) arba cukrinis diabetas.

Metabolinio sindromo reikšmė didelė, nes jo buvomas ženkliai (3-5 kartus) kardiovaskulinę riziką ir riziką susirgti antro tipo cukriniu diabetu (iki 10 kartų). Visiems metabolinio sindromo komponentams didelės įtakos turi neteisinga gyvensena. Todėl svarbu modifikuoti gyvensenos rizikos veiksnius, ypatingą dėmesį kreipiant į kūno svorio mažinimą, griežtą dietą ir fizinio aktyvumo didinimą. Turi būti gydomas padidėjęs AKS, dislipidemija ir hiperglikemija. Tikslas – išvengti antro tipo cukrinio diabeto arba sustabdyti jo progresavimą ir perspėti kardiovaskulines komplikacijas.

Įrodyta, kad gyvensenos keitimo priemonėmis galima apsisaugoti nuo II tipo cukrinio diabeto išsivystymo, o susirgus – sumažinti kraujagyslių pažeidimo riziką:

  • aikantis specialios dietos (griežtai ribojant lengvai pasisavinamus angliavandenius, cukrų keičiant jo pakaitalais);
  • mažinant viršsvorį;
  • reguliariai mankštinantis;
  • visiškai atsisakius rūkymo;
  • periodiškai tikrinant lipidų kiekį kraujyje ir koreguojant dislipidemiją dieta ir vaistais (cholesterolį mažinant statinais, trigliceridus – fibratais; apie tai skaitykite atskirame skyrelyje);
  • neleidžiant pakilti kraujospūdžiui, o prireikus – vartojant kraujospūdį mažinančius vaistus (gydytojo priežiūroje);
  • pastoviai palaikant normalų gluykozės kiekį kraujyje.

Nustatyta, kad kontroliuojant gliukozės kiekį  kraujyje pavyksta sumažinti tik smulkiųjų kraujagyslių pažeidimų, arba mikroangiopatijų (inkstų, akių ir t.t.), tačiau ne visuomet išvengiama stambiųjų kraujagyslių pažeidimų, arba makroangiopatijų (širdies, aortos, smegenų, kojų arterijų). Nuo jų apsaugo rizikos veiksnių, ypač lipidų kiekį, kraujospūdį bei kraujo krešumą mažinantys vaistai.

Gliukozė kiekio padidėjimas kraujyje – vienas pavojingiausių širdies ir kraujagyslių ligų rizikos faktorių.  Sergantiesiems diabetu daug anksčiau pasireiškia koronarinė širdies liga, kojų kraujagyslių aterosklerozinis pažeidimas, dažniau įvyksta širdies infarktas.

Koronarinė širdies liga. Rizikos veiksniai, klinikiniai simptomai ir gydymas. / Žaneta Petrulionienė – Vilnius: UAB „Vaistų žinios“, 2010 m.

Rūkymas – vienas iš trijų pagrindinių koronarinės širdies ligos rizikos veiksnių (kartu su padidėjusiu kraujospūdžiu ir kraujo riebalais – lipidais). Tai svarbus ir grįžtamas rizikos veiksnys, potencijuojantis daugelį kitų. Rūkymas –  tai narkomanijos rūšis, kuri sąlygoja daugiau sveikatos problemų ir mirčių, negu visos kitos legalios ir nelegalios narkotinės medžiagos sudėjus kartu. Tai viena svarbiausių mirties priežasčių pasaulyje.

Pasaulinės  Sveikatos Organizacijos duomenimis, kasmet nuo rūkymo miršta 3 milijonai žmonių. Viena iš keturių mirčių įvyksta dėl koronarinės širdies ligos, 20 –30 proc. mirčių nuo koronarinės širdies ligos sukelia rūkymas. Intensyviausiai vyrai rūkė 1948 metais –  net 82 proc. Nuo 1950 metų vakarų šalyse, ypač JAV, prasidėjo rūkymo mažėjimas. Moterų rūkymo pikas pastebėtas daug vėliau, jis buvo pasiekęs 45 proc. Nuo 1960 metų moterų rūkymas labai iš lėto ėmė mažėti. 1972 metais rūkė 52 proc. vyrų ir 41 proc. moterų (vyresnių kaip 16 metų). Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenimis pastaraisiais metais Europoje rūko apie 28,6% gyventojų., daugiau vyrų (40%) nei moterų (18%). Didelė problema yra augantis paauglių, ypač mergaičių, rūkymas.

Lietuvoje rūkymo problema labai aktuali. Rūkyti pradedama vis jaunesniame amžiuje. Tabako dūmuose yra apie 4000 cheminių junginių įvairių dalelių ir dujų pavidalu. Daugybė jų laikomi kancerogenais (sukeliančiais vėžį). Jie priskiriami patiems stipriausiems A klasės kancerogenams.

Pagrindiniai tabako dūmų nuodai yra šie:

  • Dervos. Jos padengia plaučius, blokuoja kvėpavimo takus, sukelia plaučių emfizemą ir vėžį.
  • Nikotinas. Lengvai į kraujotaką patenkanti toksinė medžiaga, prie kurios greit įprantama. Vienoje cigaretėje yra apie 1 mg nikotino, tokia dozė, suleista į veną, būtų mirtina. Nikotinas skatina koronarinę širdies ligą.
  • Anglies viendeginis (CO). Patekęs į kraujotaką, išstumia deguonį iš hemoglobino. Skatina širdies ir kraujagyslių ligas.

Kaip rūkymas padidina koronarinės širdies ligos riziką?

  •  Kasdien surūkant 20 ir daugiau cigarečių, miokardo infarkto rizika moterims padidėja šešis kartus, vyrams – tris kartus. Rizika didėja, didėjant tabako kiekiui.
  • Rūkančiosios moterys širdies infarktu serga daug dažniau už nerūkančiąsias, nes susilpnėja apsauginė moteriškų hormonų estrogenų reikšmė.
  • Rūkantiesiems miokardo infarktas daug dažniau baigiasi mirtimi, jiems didesnė infarkto pasikartojimo tikimybė.
  • Rūkymas didina KŠL progresavimo greitį, krūtinės anginos, staigios širdinės mirties ir Q bangos miokardo infarkto po vainikinių arterijų angioplastikos riziką.
  • Rūkant pažeidžiamas vidinis kraujagyslių sienelės sluoksnis – endotelis, sutrinka jo apsauginė funkcija, todėl  prasideda aterosklerozė.
  • Rūkymas skatina oksidacinę modifikaciją, mažina azoto oksido, svarbiausio vazodilatatoriaus, biosintezę, tuo pagreitindamas aterosklerozę.
  • Rūkymas padidina kenksmingą kitų rizikos veiksnių poveikį širdžiai ir kraujagyslėms – kraujo riebalų (lipidų), cukrinio diabeto, padidėjusio  kraujospūdžio.
  • Blogai veikia pagrindinį rizikos veiksnį – kraujo lipidus: “gerąjį” didelio tankio lipoproteinų (DTL) cholesterolį mažina, o “blogąjį” mažo tankio lipoproteinų (MTL) cholesterolį ir trigliceridus didina.
  • Skatina kraujo krešėjimą, greitina trombocitų (krešėjimo ląstelių) sulipimą.
  • Rūkančiųjų kraujyje daugiau fibrinogeno, kuris kartu su trombocitais formuoja kraujo krešulį, daugiau homocisteino. Tai labai padidina miokardo infarkto riziką.
  • Nikotinas priverčia širdį greičiau plakti, o kraujagysles – spazmuoti, padidina kraujospūdį.
  • Dūmuose esančios smalkės (anglies viendeginis) sumažina deguonies kiekį tekančiame kraujyje, todėl širdis turi daug smarkiau dirbti, kad nuneštų vidaus organams būtiną kiekį deguonies.
  • Rūkymas  pagreitina aterosklerozinių plokštelių susidarymą kraujagyslių sienelėse, siaurina jų spindį. Šios plokštelės kartu su nikotino sukeltu širdies koronarinės kraujagyslės spazmu ir susiformavusiu trombu gali tapti krūtinės anginos ar širdies infarkto ar net staigios mirties priežastimi.
  • Nuo rūkymo pablogėjusi plaučių būklė taip pat kenkia širdžiai. Silpstant plaučiams, širdis priversta sunkiau dirbti.
  • Rūkymas padidina periferinių (kojų) arterijų ligos riziką. Protarpinis šlubčiojimas išsivysto 4 kartus dažniau rūkantiems nei nerūkantiems. Rizika didėja didėjant rūkymo intensyvumui.
  • Ligonių su protarpiniu šlubčiojimu, tęsiančių rūkymą, 5 metų mirtingumas yra 40 – 50%. Rūkantiems kojų arterijų ligos rizika yra netgi didesnė nei koronarinės širdies ligos rizika.
  • Rūkymas yra pagrindinis periferinių arterijų ligos progresavimo faktorius. Ligos simptomai rūkantiems pasireiškia dešimtmečiu anksčiau nei nerūkantiems. Rūkantiems kojos amputacijos du kartus dažnesnės nei nerūkantiems.
  • Rūkymas ženkliai padidina pilvo aortos aneurizmos riziką, kuri didesnė negu KŠL ar cerebrovaskulinės ligos rizika, pagreitina aneurizmos progresavimą.
  • Rūkymas įtakoja nuo 12% iki 14%  visų mirčių nuo insulto. Padidina  miego arterijų  aterosklerozės progresavimo, išeminio insulto, hemoraginio insulto, intracerebrinės hemoragijos, subarachnoidinės hemoragijos riziką, didina su insultu susijusį mirtingumą.
  • Rūkymas gali potencijuoti kitų insulto rizikos faktorių poveikius. Rūkymas didina insulto riziką skatindamas ūminį trombų formavimąsi ir greitindamas  aterosklerozę.
  • Rūkantieji dažniau serga ir kitomis ligomis: vėžiu, lėtiniu bronchitu, kaulų išretėjimu ir kitomis.

Kodėl žmonės rūko? Dažniausiai rūkyti pradedama jaunystėje, nesuvokiant žalos.  Klaidingai galvojama, kad rūkymas padeda nusiraminti, mažina kūno masę. Dažnai tai yra bendravimo forma. Priklausomybė nuo nikotino atsiranda greitai ir yra labai stipri, prilyginama heroinui ir kokainui. Pastaruoju metu gaminamos “silpnos” cigaretės, turinčios mažiau nikotino ir dervų.  Tačiau perėjus prie silpnesnių cigarečių, paprastai daugiau jų surūkoma, nes organizmas reikalauja jam įprasto nikotino kiekio.

Rūkantieji  gerai supranta žalą, tačiau jausdamiesi sveiki rūko toliau. Pradinėse kraujagyslių aterosklerozės stadijose nejaučiama jokių negalavimų. Nejausdami slapčia sėlinančios ligos požymių, daugelis galvoja, kad niekada nesusirgs (“mano senelis išgyveno 90 metų ir visą gyvenimą rūkė”). Teisybė, suserga ne kiekvienas rūkantysis.  Bet neabejotina ir tai, kad šansas mirti nuo rūkymo sukeltos ligos yra 50:50.
Rūkymo nutraukimo nauda priklauso nuo to, kaip ilgai ir kiek pacientas anksčiau rūkė. Pakartotino infarkto rizika persirgusių miokardo infarktu rūkorių studijoje sumažėjo 50 procentų per vienerius metus po rūkymo nutraukimo ir normalizavosi iki nerūkiusiųjų rizikos per du metus. Metus rūkyti sumažėja fibrinogeno, leukocitų, pagerėja lipidų profilis, susinormina kraujospūdis ir širdies susitraukimų dažnis, pagerėja arterijų funkcijos rodikliai, trombocitų funkcija, sumažėja aritminės mirties ir ūminio miokardo infarkto rizika, mirtingumas po perkutaninės koronarų revaskuliarizacijos ir apeinamųjų jungčių operacijos, sulėtėja periferinių arterijų ligos progresavimas, sumažėja insulto rizika.

Pripratimas esti trijų rūšių:
1. Fizinė-cheminė priklausomybė.
2. Automatinis įprotis.
3. Psichologinis-emocinis pripratimas.

Mesti rūkyti, be abejo, ypač sunku, jeigu priklausomybė nuo nikotino didelė, o  stažas ilgas.

Jūs esate  stipriai priklausomas nuo nikotino, jeigu:

  • pabudęs ryte pirmąją cigaretę surūkote jau per pirmąsias 30 minučių;
  • Jums sunku iškęsti nerūkius neleistinose vietose – kine, teatre, koncerte, posėdyje, bažnyčioje;
  • labiausiai nenorėtumėte atsisakyti pirmosios rytinės cigaretės;
  • per dieną surūkote 15-25 cigaretes ir daugiau;
  • per pirmąsias ryto valandas surūkote daugiau nei per likusią dienos dalį;
  • negalite nerūkyti sunkiai sirgdamas ir gulėdamas lovoje;
  • rūkote stiprias cigaretes;
  • visuomet rūkydamas dūmus įtraukiate į plaučius.

Jeigu į daugumą klausimų atsakėte teigiamai, mesti rūkyti bus sunku ir rūkymo nutraukimo simptomai truks ilgai ir bus varginantys.

Mesti rūkyti iš tiesų nelengva, nes pasireiškia nikotino nutraukimo požymiai: kankinantis noras rūkyti, bloga nuotaika, nerimas, padidėjęs jautrumas, agresyvumas, depresija, nuovargis, nesugebėjimas susikaupti, galvos skausmai, sustiprėjęs apetitas, priepuolinis noras valgyti, svorio augimas, vidurių užkietėjimas. Dažnai, metus rūkyti, šie požymiai pasirodo per sunkūs ir kaip išsigelbėjimas vėl paimama cigaretė. Būtina žinoti, kad šie simptomai palaipsniui praeina ir savijauta tampa daug geresnė, negu rūkant.

Kaip mesti rūkyti? Jei rūkote seniai ir gausiai, nepatartina mesti staiga. Pradėkite palaipsniui, po truputį mažindami cigarečių skaičių, atsisakydami rytinio rūkymo, rūkymo “ant tuščios”, nevalgius, stenkitės kuo mažiau traukti į plaučius, užsidekite ne iš karto, surūkykite ne visą cigaretę, pereidami prie vis lengvesnių, kuriose nikotino ir dervų kiekis yra mažiausias (šiuos skaičius rasite ant pakelio). Be to, verta paskaičiuoti, kaip  pastovus cigarečių pirkimas atsiliepia Jūsų šeimos biudžetui. Mesti rūkyti bus lengviau, jei tai susiesite su kokia nors Jums svarbia data ar įvykiu, jeigu sutarsite mesti kartu su draugu, šeimos nariu, kolega, susilažinsite. Yra įvairių rūkymo metimo būdų, gydomųjų priemonių, specialios kramtomosios gumos, įvairaus stiprumo ant odos klijuojamų lipdukų. Ji padeda išvengti rūkymo nutraukimo simptomų, kompensuoja nikotino poreikį organizme. Jeigu visiškai nepajėgiate mesti, pabandykite pereiti prie pypkės – ji kiek mažiau kenksminga, tačiau per ilgesnį laiką gali sukelti lūpos ar liežuvio vėžį. Jeigu nesiseka, pasitarkite su savo  gydytoju.

Jeigu Jūs esate senyvo amžiaus ir nepertraukiamas rūkymo stažas didelis,  staigus rūkymo nutraukimas gali laikinai pabloginti Jūsų būklę. Todėl reikia pasitarti su gydytoju ir bandyti mesti labai atsargiai.
Jeigu pacientas negali mesti, galima paskirti medikamentinę pagalbą: nikotino pakaitines priemones, antidepresantus ar centrinio poveikio vaistus.

Pasyvus rūkymas. Pastaruoju metu  pateikiama įrodymų, kad rūkantieji
nuodija ne tik save, bet ir aplinkinius: šeimos narius, draugus, bendradarbius, nes patalpoje esantys iškvėpti cigarečių dūmai turi labai daug nuodingųjų medžiagų. Kvėpavimas aplinkoje esančiais kitų iškvėptais dūmais vadinamas pasyviu rūkymu. Pasyvus rūkymas padidina kardiovaskulinių ligų riziką nerūkantiems apie 30%.

JAV moksliniais tyrimais nustatyta, kad dėl aktyvaus rūkymo kasmet miršta 430 tūkst. amerikiečių, o nuo pasyvaus rūkymo – 53 tūkst. nerūkančiųjų. Kvėpuojant aplinkoje esančiais tabako dūmais padidėja koronarinės širdies ligos rizika. Ji maždaug prilygsta rizikai, per dieną surūkant vieną cigaretę. Aplinkos dūmų poveikis įvairialypis: blogėja trombocitų ir endotelio funkcija, didėja arterijų standumas, greitėja aterosklerozės progresavimas, oksidacinis stresas, uždegimas. Eksperimentais įrodyta, kad pasyvus rūkymas ypač pagreitina krešulių susidarymą kraujagyslėse, todėl padidėja širdies infarkto tikimybė. Dūmuose esantis anglies viendeginis trukdo kraujui pernešti deguonį, kenčia įvairūs audiniai. Atlikus bandymus su triušiais, nustatyta, kad juos laikant iškvėptuose cigarečių dūmuose žymiai greičiau išsivysto kraujagyslių aterosklerozė.

Rūkantieji labai rizikuoja susirgti ateroskleroze ir jos sukeltomis ligomis. Nuo koronarinės širdies ligos, insulto jie daug dažniau miršta. Ypač dažnai susiaurėja kojų arterijos. Iškvėptais dūmais teršiama aplinka, didinamas pavojus artimiesiems. Nustatykite savo priklausomybės nuo nikotino laipsnį ir pabandykite mesti rūkyti.

Koronarinė širdies liga. Rizikos veiksniai, klinikiniai simptomai ir gydymas. / Žaneta Petrulionienė – Vilnius: UAB „Vaistų žinios“, 2010 m.

Daugelio tyrimų duomenimis koronarinės širdies ligos rizika tampriai susijusi su antsvoriu ir nutukimu. Tai vienas svarbiausių širdies ir kraujagyslių bei įvairių kitų ligų rizikos veiksnių.

Ypač pavojinga, kai kūno masė viršija normalią >30 proc., kai riebalai kaupiasi aplink vidaus organus pilvo srityje,  kartu yra riebalų (lipidų) perteklius kraujyje ir  padidėjęs kraujospūdis. Kūno riebalų pasiskirstymas yra svarbus rodiklis, nes pacientų su pilviniu (vyriško tipo, centriniu, visceraliniu, ) nutukimu rizika yra pati didžiausia. Centrinis  nutukimas yra geresnis koronarinės rizikos prediktorius, nei paprasta kūno masė. Jo atveju  riebalai kaupiasi intraabdominaliai. Mažiau pavojingas poodinis (moteriško tipo, ginoidinis) nutukimas.

  • Nutukimas labai apsunkina širdies darbą.
  • Kiekvienas viršsvorio kilogramas padidina smulkiųjų kraujagyslių,  kuriomis širdis priversta pumpuoti kraują, ilgį maždaug 2 km. Širdžiai tai yra papildomas krūvis, ji padidėja, sustorėja jos sienelės.
  • Negydomas  sunkus nutukimas gali sukelti širdies nepakankamumą.
  • Nutukusiųjų kraujagysles greičiau pažeidžia aterosklerozė, dažniau susergama koronarine širdies liga, infarktu.
  • Dažnesni pavojingi širdies ritmo sutrikimai, staigios mirtys.
  • Esant viršsvoriui, dažnai būna ir padidėjęs kraujospūdis. Kartais vien kūno masės sumažinimas padeda sureguliuoti kraujospūdį be vaistų.
  • Sutrinka gliukozės apykaita. Žinomas ryšys tarp nutukimo ir antro tipo cukrinio diabeto.
  • Nutukusieji dažniau suserga kai kuriomis vėžio formomis (vyrai   storosios žarnos, prostatos; moterys   tulžies pūslės, krūties).
  • Suriebėja kepenys, sutrinka jų funkcija; tulžies pūslėje formuojasi akmenys.
  • Pažeidžiami sąnariai (ypač stuburo, klubų, kelių, čiurnų).
  • Pasunkėja plaučių funkcija, atsiranda dusulys.
  • Dažniau vargina kvėpavimo sutrikimai miegant (miego apnėja).
  • Nutukusiųjų tyrimus visuomet sunkiau atlikti ir įvertinti, juos sunkiau operuoti, atlikti narkozę,  blogiau gyja žaizdos.
  • Turintieji viršsvorį dažnai jaučia nepasitenkinimą savimi, psichologinę įtampą.
  • Nutukę žmonės gyvena trumpiau.

Nutukimo problemos nepavyksta išspręsti daugelyje išsivysčiusių šalių, ypač JAV.  Aktuali ji ir Lietuvoje.
Nutukimo formų yra įvairių, tačiau bene dažniausia – alimentarinis (maistinis) nutukimas dėl netinkamos mitybos ir paveldimo polinkio tukti. Dažnai jis rodo žmogaus nesirūpinimą savo sveikata. Rečiau pasitaiko nutukimas dėl sutrikusios hormonus gaminančių liaukų veiklos, smegenų ligų.

Taigi kūno masė priklauso nuo genetinių (paveldimų) faktorių, nuo  maitinimosi įpročių, medžiagų apykaitos,  energijos sunaudojimo, fizinio aktyvumo. Nutukusių tėvų vaikai dažnai taip pat būna nutukę.
Vienodo ūgio ir panašaus amžiaus žmonės gali turėti įvairų kūno svorį dėl skirtingo sudėjimo, kaulų stambumo, raumenų išsivystymo.   Riebalai  žmonėms kaupiasi įvairiai: vieniems – daugiau po oda, kitiems – pilvo srityje. Ypač pavojingas pilvinis (centrinis, visceralinis) nutukimas. Jo metu daugiausia riebalų susikaupia vidaus organuose ir pilvo srityje. Pilvo viduje esantys intraabdominaliniai adipocitai yra metaboliškai aktyvios ląstelės, išskiriančios į kraują keliasdešimt biologiškai aktyvių medžiagų, veikiančių kraujospūdį, plazmos lipidus ir gliukozę, kraujagyslių funkciją, organizmo uždegiminę ir prokoaguliacinę būklę.

Tokio tipo nutukimą  dažniau lydi širdies ir kraujagyslių ligos, jam ypač būdingi kraujo lipidų pokyčiai: trigliceridų pagausėjimas bei “gerojo” DTL cholesterolio sumažėjimas, gliukozės apykaitos sutrikimas, sumažėjusi kepenų fermentų galia skaldyti riebalus, arterinė hipertenzija, polinkis trombozėms.
Pilvinis nutukimas – neatsiejama metabolinio sindromo dalis.  Sergančiųjų šiuo sindromu koronarinės širdies ligos rizika ypač didelė.

Idealu, kai vyro liemens apimtis ne didesnė kaip 94 cm, o moters – 80 cm. Tai pytikriai atitinka kūno masės indeksą 25 kg/m2. Ypač pavojinga, jei vyro liemens apimtis viršija 102 cm, o moters – 88 cm. Tuomet nustatomas pilvinio (visceralinio) tipo nutukimas. Kuo didesnis liemens ir klubų apimties santykis – tuo ryškesnis “pilvinis” nutukimas. Centrinio tipo nutukimui būdingas liemens/šlaunų santykis vyrams >1.0, moterims > 0.8.

Kaip įvertinti savo kūno masę?
Tam reikia apsiskaičiuoti kūno masės indeksą (KMI – kg/m2).  Kūno masė kilogramais padalijama iš ūgio metrais kvadratu:

KMI = kūno masė / ūgis2
Suaugusiųjų kūno masės klasifikacija pagal kūno masės indeksą (KMI):
< 18,5   –  sumažėjusi kūno masė;
18,5-24,9 – normali kūno masė;
25,0-29,9   – viršsvoris;
30,0-34,9  –  I laipsnio nutukimas,
35,0-39,9  –  II laipsnio nutukimas,
> 40,0  – III laipsnio nutukimas.

Europos Aterosklerozės Draugijos siūlomi griežtesni KMI normatyvai: vyrams – 20,1-25,0;  moterims – 18,7-23,8.
Kuo didesnė kūno masė, tuo didesnė rizika, ypač kai kūno masės indeksas didesnis kaip 30.
Svorį numesti yra būtina, jeigu  turite padidėjusį kraujospūdį, kraujo lipidų pokyčius (dislipidemiją), sergate širdies, sąnarių ligomis, diabetu, metaboliniu sindromu, podagra. Visais kitais atvejais – pageidautina. Lieknėti nėra lengva. Neteisingai parinkta metodika 75 95 proc. atvejų neduoda rezultato arba svoris vėl greit priauga.

Tiek pacientams su nustatyta KV liga, tiek ir didelės  rizikos žmonėms labai svarbu neturėti antsvorio ar jį mažinti. Nutukusiems pacientams (KMI > 30kg/m), turintiems antsvorį (KMI 25 –30 kg/m2), ir žmonėms su padidėjusiu intraabdominalinių riebalų kiekiu (kai liemens apimtis vyrams > 102 cm, moterims > 88 cm) būtinai reikia mažinti svorį.
Mažinant svorį svarbi tiek paties paciento motyvacija, tiek profesionali parama.
Vidutinis svorio prieaugis nuo jaunystės iki vidutinio amžiaus  atspindi riebalų masės kaupimąsi. Kuo daugiau svorio priaugama su metais, tuo didesnė širdies ir kraujagyslių ligų rizika
Būtina pasirinkti saugią, patikrintą, kompleksinę metodiką:

  • susidaryti individualią laipsnišką programą;
  • jeigu yra lydinčios ligos, lieknėti prižiūrint gydytojui;
  • viršsvorį nesistengti sumažinti staiga;
  • tinkamai parinkti dietą;
  • reguliariai mankštintis;
  • nesirinkti pavojingų ar nepatikrintų metodikų, taip pat liuosuojančių, šlapimą varančių,  apetitą mažinančių vaistų – jie gali sukelti sunkias komplikacijas;
  • negalima liesėti badaujant.

Svarbiausia yra tinkama mityba – nevalgyti riebiai, saldžiai,  gausiai, ypač vakarais (po 19 valandos), išskyrus liesą rūgpienį su rupios duonos rieke ar obuolį, nevalgyti skaitant, žiūrint televizorių, vengti čipsų, sausainių, saldainių, riešutų ir kitokių užkandžių,  alkoholio, nes jis – papildomas kalorijų šaltinis.  Esant padidėjusiam apetitui, prieš valgį galima išgerti vandens, nestiprios kavos, arbatžolių arbatos, linų sėmenų nuoviro. Dietą būtina derinti su fiziniu aktyvumu. Vien tik mankštinantis kūno masę sumažinti labai sunku, nes organizmas energijos kalorijas krūvio metu vartoja labai taupiai.

Labai sunkaus nutukimo atvejais, kai jokios priemonės nepadeda, galima aptarti chirurginį gydymą (skrandžio sumažinimo specialia juosta operaciją).

Nutukimas ypač pavojingas, jeigu padidėjusi liemens apintis, jeigu Jūsų kraujyje yra per daug “blogojo” MTL cholesterolio ar trigliceridų, per mažai “gerojo” DTL cholesterolio, sutrikusi gliukozės apykaita, padidėjęs kraujospūdis. Toks derinys labai skatina aterosklerozę.

Koronarinė širdies liga. Rizikos veiksniai, klinikiniai simptomai ir gydymas. / Žaneta Petrulionienė – Vilnius: UAB „Vaistų žinios“, 2010 m.

Statistika byloja, kad vienas iš trijų pasaulio gyventojų turi padidėjusį kraujo spaudimą. Pavojinga yra tai, kad dauguma žmoniu nežino, kad jų kraujospūdis padidėjęs. O jeigu ir žino, tai nesigydo, nes pakankamai gerai  jaučiasi. Tad kas yra tas kraujospūdis ir ką apie jį turime žinoti?

Kraujospūdis – tai kraujo slėgis į kraujagyslės sienelę, ritmiškai augantis ir krentantis sulig kiekvienu širdies dūžiu. Deguonį nešantį kraują širdis turi išstumti tam tikru spaudimu tam, kad jis pasiektų vidaus organus ir grižtų atgal. Jei tas spaudimas per didelis, pakenkiamos kraujagyslių sienelės, storėja širdies raumuo, atsiranda pokyčių inkstuose, smegenyse, akyse. Taip pat padidėja kraujagyslių plyšimo ir kraujo išsiliejimo pavojus.

Todėl Lietuvos širdies asociacija įspėja, kad padidėjęs kraujo spaudimas – arterinė hipertenzija – laikui bėgant gali sukelti itin rimtų sveikatos sutrikimų. Tai – pavojingas širdies ir kraujagysliu ligų rizikos veiksnys. Todėl įsiminkite, kad optimalus suaugusio žmogaus kraujospūdis yra 120/80. Pavojaus nėra, jeigu šis skaičius neviršija 140/90. Tačiau jei kraujospūdis didesnis už 140/90 – būtina susirūpinti.

Kraujo tėkmės jėga kiekvieno širdies susitraukimo pradžioje didėja, o vėliau mažėja. Todėl kraujo spaudimas išreiškiamas dviem skaičiais. Pirmasis, didesnysis skaičius, atspindi širdies susitraukimo sukurtą spaudimą ir yra vadinamas  sistoliniu. Antrasis, mažesnysis skaičius, atspindi spaudimą kraujagyslėse širdžiai ilsintis ir yra vadinamas diastoliniu.

Tik reiktų žinoti, kad kraujospūdis nėra pastovus dydis. Vienas ar du  jo pakilimai – tai  dar ne liga. Kraujo spaudimas gali pakilti susijaudinus, parūkius, geriant daug kavos, dirbant, sportuojant. Kraujospūdis laipsniškai didėja ir su amžiumi. Kartais jis pakyla tik gydytojo kabinete. Toks reiškinys vadinamas „baltojo chalato“ hipertenzija. Dėl to neretai išsigąstama. Norint įsitikinti, kad tai tikrai „baltojo chalato“ hipertenzija, kraujospūdžio matavimą reikia pakartoti  10-15 min. ramiai pasėdėjus kabinete arba namuose. Kai kurie tokią hipertenziją turintys žmonės ilgainiui suserga stabilia arterine hipertenzija.

 

Padidėjusio kraujospūdžio priežastys

Deja, padidėjęs kraujospūdis dažniausiai atsiranda be aiškios priežasties (iki 90 proc.visų ligos atvejų). Tokiu atveju nustatoma pirminė arterinė hipertenzija. Kraujospūdį gali didinti vidiniai organizmo mechanizmai, tokie kaip arterijų vidinio dangalo (endotelio) funkcijos sutrikimas, simpatinės nervų sistemos, įvairių hormoninių medžiagų įtaka, druskos bei skysčių susikaupimas organizme.

Pirminei hipertenzijai įtakos gali turėti ir paveldimas polinkis hipertenzijai, amžius (daugiau nei 35 m.), rūkymas, mažas fizinis aktyvumas, per didelė kūno masė, cukrinis diabetas, padidėjęs kraujo riebalų kiekis, psichoemocinė įtampa, asmenybės A tipas (agresyvus, konkuruojantis). Nereiketų užmiršti ir pomėgio valgyti sūrų maistą, kuris sulaiko organizme skysčius ir tuo didina kraujospūdį.

Retai kraujospūdžio padidejimą sukelia persirgtos inkstų ar kitos ligos (apie 10 proc. atvejų). Tokiu atveju jau nustatoma antrinė arterinė hipertenzija.

 

Padidėjusio kraujospūdžio simptomai

Vienintelis simptomas ligos pradžioje – padidejęs kraujospūdis. Kiti simptomai atsiranda vėliau, prasidėjus komplikacijoms, kurios gali pasireikšti: galvos skausmu ir svaigimu, pykinimu, vėmimu, praeinančiu paralyžiumi, spaudžiančiais skausmais krūtineje, pilve, net sąmonės sutrikimais ar regėjimo pablogėjimu.

Pavojinga yra tai, kad dauguma žmonių nežino, kad jų kraujospūdis padidėjęs, nes pakankamai gerai jaučiasi arba tokius simptomus kaip galvos svaigimas ar regėjimo pablogėjimas priskiria patiriamam nuovargiui bei stresui. O jeigu ir žino, tai nesigydo, nes nemano, kad tai rimta. Skundai paprastai atsiranda tik tuomet, kai širdis, kraujagyslės ir kiti organai negrižtamai pažeidžiami. Todėl labai svarbu anksti nustatyti padidejusį kraujospūdį ir laiku pradėti sistemingai jį gydyti.

 

Padidėjusio kraujospūdžio pasekmės

Padidejęs kraujo spaudimas – pagrindinė insulto, infarkto, širdies ar inkstų nepakankamumo, ritmo sutrikimų bei kitų ligų, galinčių baigtis invalidumu ir net mirtimi, priežastis. Kuo didesnis kraujospūdis, tuo didesnė tikimybė susirgti.

Padidėjęs kraujospūdis ypač pagreitina aterosklerozės vystymąsi tiems žmonems, kurių kraujyje yra per daug lipidų, rūkantiems, sergantiems cukriniu diabetu ar metaboliniu sindromu. Todėl padidėjęs kraujospūdis turi būti nuolatos kontroliuojamas, gydomas vaistais ir kitomis priemonėmis. Negydomas ilgainiui jis pažeidžia širdį, smegenis, akis, inkstus.

Padidėjusio kraujospūdžio prevencija ir gydymas

Ar padidejęs kraujospūdis, ar ne, turėtų spręsti gydytojas, reguliariai jį matuodamas. Tačiau kiekvienas mūsų, sulaukęs 35-erių ir daugiau metų, bent karta per metus turetų pasitikrinti kraujospūdį. Nustačius jo  padidėjimą, patartina įsigyti matavimo aparatą ir ryte bei vakare pasimatuoti pačiam. Tai nėra sudėtinga. O jeigu neturite kraujospūdžio matavimo aparato namie, visada kraujospūdį galite pasimatuoti vaistinėje.

Nedaug padidėjusį kraujospūdį galima sumažinti įvertinus savo kūno svorį. Jeigu jis viršija normą, reikia rinktis mažiau kaloringą maistą, nepersivalgyti, vartoti mažiau cukraus, druskos, atsisakyti saldumynų ir gardėsių, vengti riebaus maisto, mėsos patiekalus pakeisti žuvimi, valgyti daug žalių daržovių, vaisių. Pagrindinis riebalų šaltinis turetų būti alyvuogių, saulėgrąžų, rapsų aliejus. Svarbiausia – kuo mažiau sviesto, grietinėlės ir grietinės. Žinoma, nepamirškite gerti pakankamai vandens ir atsisakyti žalingų ipročių. Rūkymas – vienas didžiausių širdies sveikatos priešų. Stresas, įtampa – taip pat gali padaryti žalą jūsų širdžiai. Tad išmokite atsipalaiduoti, pailsėti, nepulti į paniką stresinėse situacijose. Suprantama, kad ne visiems iškart pavyksta pakeisti mitybą ir gyvenimo būdą, tačiau patikėkite, pastangos atsipirks ir su kaupu.

Jeigu jūsų kraujospūdis yra didesnis už 140/90 – kreipkitės į gydytoją ar bent jau vaistininką. Pastarasis patars, kaip elgtis, o gydytojas, esant poreikiui, išrašys vaistus. Jokiu būdu neužsiimkite savigyda. Sprendimą padidėjusį kraujospūdį gydyti vaistais priima tik gydytojas.

Sprendimas, ar pradėti hipertenzijos gydymą medikamentais priklauso ne tik nuo kraujospūdžio pakilimo lygio, bet ir nuo bendrosios kardiovaskulines rizikos bei organų-taikinių pažeidimo. Jei pacientas jau serga širdies ar kraujagyslių  liga, vaisto pasirinkimas priklauso nuo ligos pobūdžio.

Jei sistolinis AKS > 180 mmHg ar diastolinis >110 mmHg gydymas vaistais pradedamas iš karto, neatsižvelgiant į bendrąją riziką.Pacientams, kurių  AKS > 140/90 mmHg ir didelė rizika, taip pat pradedamas medikamentinis gydymas.

Jei AKS <140/90 mmHg dažniausiai gydymas vaistais nepradedamas. Tačiau pacientams, kurių rizika didelė ar labai didelė bei sergantiems cukriniu diabetu ar esant inkstu pažeidimui, tikslinga pradėti mažinti jau aukštą normalų AKS  ir palaikyti jį < 130/80  mmHg.

Antihipertenziniai vaistai turi ne tik mažinti kraujo spaudimą, bet ir būti saugūs, patogūs vartoti ir mažinti kardiovaskulinį sergamumą ir mirtingumą. Kasdieninėje praktikoje dažniausiai prireikia vaistų derinių. Jei pacientas serga keliomis ligomis, svarbia problema tampa daugybės vaistų tarpusavio sąveikos. Tokiems pacientams reikalinga ypatingai gera klinikinė priežiūra.

Hipertenzija turi buti gydoma pastoviai, o ne pripuolamai. Laikantis gydytojo rekomendacijų ir nuolat kraujospūdį kontroliuojant, galima išvengti hipertenzijos komplikacijų.

Klaidos, daromos gydant arterinę hipertenziją:

  • daugelis turinčiųjų aukštą kraujospūdį apie tai nežino, nes nematuoja;
  • žinantieji, kad jų kraujospūdis padidėjęs, nesigydo, nes nieko nejaučia;
  • paskirtus vaistus vartoja nereguliariai, tik tada, kai pajunta simptomus;
  • vartoja per mažas vaistų dozes, nepasiekia reikiamo kraujospūdžio sumažėjimo;
  • reguliariai nematuoja kraujospūdžio namie;
  • užsiima „savigyda“, nutraukinėja gydymą, klauso draugų ir kaimynų patarimų.

Kaip taisyklingai matuoti kraujospūdį? 

Prieš matavimą patartina nerūkyti, negerti stiprios kavos, pailsėti bent 5, o dar geriau ir 10-15 minučių, nevartoti kraujospūdį veikiančių vaistų. Matuojama sėdint, padėjus dešinę ranką ant stalo (žastas širdies aukštyje).

Klasikinis kraujospūdžio matavimo aparatas susideda iš trijų dalių: manometro su padalomis, manžetes su kriauše orui pripūsti, fonendoskopo (juo išklausomi tekančio kraujo garsai arterijoje). Aparato manžetė turi būti tinkamo pločio (80 proc. žasto), ji apvyniojama aplink žastą (jos apatinis kraštas turi buti 1-2 cm virš alkūnės linkio) ir užfiksuojama.

Matavimosi instrukcija:

  • Fonendoskopo galvutė dedama alkunės linkyje virš arterijos.
  • Į manžetę pučiamas oras tol, kol arterijoje visiškai sustabdoma kraujo tėkmė (išnyksta pulsas). Tuomet spaudimas manžetėje viršija spaudimą arterijoje.
  • Toliau  lėtai iš manžetes oras išleidžiamas, stebint manometro parodymus ir klausantis fonendoskopu kraujo pulsavimo garsų.
  • Išgirdus pirmuosius garsus (kai arterijoje pradeda tekėti kraujas)  – manometro parodymas atitinka  sistolinį („viršutinį“) spaudimą, o ties riba, kai garsai visiškai išnyksta (kraujo srovė tampa normali) – diastolinį („apatinį“) spaudimą.

Namų sąlygomis patogiausi – automatiniai aparatai, po mygtuko paspaudimo patys pripučiantys manžetę ir parodantys ekranėlyje ne tik kraujospūdį, bet ir pulso dažnį.

Nepatyrusiems matuotojams gali pasitaikyti matavimo klaidų. Todėl geriausia, kad pirmą kartą pacientas tai atliktų gydytojo ar medicinos sesers priežiūroje. Jeigu jis nepasitiki savo aparato parodymais, patartina atsinešti prietaisą ir pasitikrinti medikams padedant.

Matuoti reiktu porą kartų per dieną ir visuomet toje pačioje rankoje: ryte tik pabudus (bazinis kraujospūdis) ir vakare po darbo dienos. Paprastai kraujospūdis šiek tiek didesnis dešinėje rankoje (skirtumas iki 10 mmHg), kairiarankiams gali būti didesnis kairėje.

Išsamiau kraujospųdį galima ištirti specialiu kompiuteriniu aparatu, kuris pritvirtinamas visai parai (paros kraujospūdžio monitoravimas). Toks tyrimas padeda nustatyti naktinį kraujospūdį žmogui miegant,  paros kraujospūdžio vidurkį, jo „šokinėjimo” ribas.

Vienas svarbiausių  aterosklerozės progresavimo veiksnių – kraujo riebalai, arba lipidai, kurių pagrindinis yra cholesterolis.  Būklė, kai kraujo lipidų yra per daug arba sutrikęs jų santykis, vadinama dislipidemija. Koronarinės širdies ligos atsiradimas grindžiamas “cholesterolio padidėjimo hipoteze”.

Pirmą kartą lipidų ryšys su ateroskleroze nustatytas prieš 150 metų, kai ateroskleroziniuose arterijų pažeidimuose buvo nustatytas cholesterolis. Tačiau tik dvidešimtojo amžiaus pradžioje eksperimentiškai įrodytas maiste esančio cholesterolio ir aterosklerozės ryšys. Rusų mokslininkas Aničkovas triušius maitino kiaušinių tryniais ir kraujagyslėse rado pakitimus, analogiškus žmogaus aterosklerozei. Todėl ir kilo mintis, kad “nėra ateromos be cholesterolio”.

25 metų trukmės “Septynių šalių studijoje”, pradėtoje dar 1957 m., buvo nustatyta, jog tose šalyse, kurių gyventojų kraujyje cholesterolio daugiau, sergamumas koronarine širdies liga ir mirštamumas nuo jos  didesnis, ir atvirkščiai. Cholesterolio kiekiui kraujyje padidėjus 1 proc., širdies infarkto rizika padidėja 2 proc.

Vėliau cholesterolio padidėjimo hipotezė buvo patvirtinta didelėmis mokslinėmis studijomis:  gydant pacientus  cholesterolį mažinančiais vaistais, ženkliai sumažėjo širdies infarkto dažnis, mirties rizika.

CHOLESTEROLIO APYKAITA. Cholesterolis į kraują patenka dviem keliais: gaminamas kepenyse arba patenka su maistu. Jis yra netirpus vandenyje, todėl krauju jį perneša baltymai. Kraujo plazmoje cholesterolis ir trigliceridai, surišti su baltymais (apolipoproteinais), suformuoja lipoproteinus. Jie būna įvairaus tankio:

  • chilomikronai – didžiausio tankio;
  • labai mažo tankio lipoproteinai (LMTL);
  • tarpinio tankio lipoproteinai (TTL);
  • mažo tankio lipoproteinai (MTL);
  • didelio tankio lipoproteinai (DTL).

Aterosklerozę lipoproteinai skatina nevienodai, tai priklauso nuo jų tipo, dydžio ir koncentracijos. Aterogeniškiausios yra MTL dalelės, ypač jų potipis – maži tankūs MTL, TTL  ir LMTL dalelės. Chilomikronai ir didelės LMTL dalelės nėra aterogeniškos, tačiau jos perneša didelius trigliceridų kiekius ir gali sukelti pankreatitą.  DTL dalelės nėra aterogeniškos, priešingai, jos pasižymi aterosklerozę stabdančiomis savybėmis. Manoma, dėl to, kad DTL dalyvauja atidirbusio cholesterolio šalinime iš ląstelių (atgalinis cholesterolio transporto).

Pagindinis aterogeniškų MTL, TTL ir LMTL dalelių apolipoproteinas yra apoB.  Pagrindinis DTL dalelių apolipoproteinas yra apoA-I. ApoB kiekio padidėjimas ir apoA-I kiekio sumažėjimas siejamas su padidėjusia KŠL rizika.

60-70 proc. kraujo cholesterolio perneša mažo tankio lipoproteinai (MTL).
Pagal pernešančius lipoproteinus cholesterolis skirstomas į  rūšis:
• mažo tankio lipoproteinų cholesterolis (MTL cholesterolis) – “blogasis”, aterogeniškas: jis įsiskverbia į kraujagyslių sieneles, ten oksiduojamas ir skatina aterosklerozės vystymąsi. Jo kraujyje neturi būti per daug.
• didelio tankio lipoproteinų cholesterolis (DTL cholesterolis) – “gerasis”, padeda organizmui mažinti “blogojo” cholesterolio kiekį kraujyje. Pastarąjį jis suriša, nuneša į kepenis ir pašalina su tulžimi per žarnyną. Jo kraujyje neturi trūkti.

Dar kraujyje yra trigliceridų – tai trečia lipidų rūšis. Trigliceridai yra “blogi”, nes labai skatina aterosklerozę, ypač sergantiesiems cukriniu diabetu ar metaboliniu sindromu.

Visų išvardintų lipidų saikingi kiekiai turi būti sveiko žmogaus kraujyje bei ląstelėse. Organizmui jų reikia kaip statybinės, energetinės medžiagos. Cholesterolis būtinas kai kurių hormonų gamybai, smegenų ir įvairioms kitoms ląstelėms. Tačiau kai lipidų tampa per daug arba sutrinka jų santykis, progresuoja aterosklerozė.

Laikui bėgant  kraujagyslių sienelėse gali susidaryti cholesterolio sankaupos. Pats aterogeniškiausias, t.y. labiausiai skatinantis aterosklerozę, yra MTL cholesterolis. Anksčiausiai pažeidžiamas kraujagyslės vidinis sluoksnis – endotelis, kuris tampa pralaidus.  MTL cholesterolis, patekęs po endoteliu, oksiduojamas ir “suryjamas” ląstelių – monocitų-makrofagų, iš kurių susidaro putotos ląstelės. Vėliau ląstelės suyra, iš jų atsipalaiduoja laisvas cholesterolis. Lipidų “prisiriję” monocitai-makrofagai ir cholesterolis sudaro aterosklerozinės plokštelės pagrindą. Vėliau prisijungia kraujagyslės lygiųjų raumenų ląstelės, jungiamasis audinys, plokštelė didėja ir išsikiša į spindį, susiaurindama kraujagyslę. Svarbu tai, kad aterosklerozė ilgą laiką gali nesukelti jokių skundų. Kartais apie ligą žmogus sužino tik susirgęs širdies infarktu ar smegenų insultu. Todėl taip svarbu laiku išsiaiškinti, kiek lipidų yra Jūsų kraujyje.

MTL Cholesterolio ir monocitų – makrofagų vaidmuo aterosklerozinės plokštelės susidarymui

Cholesterolio kiekis kraujyje priklauso nuo daugelio priežasčių, tačiau jo perteklius dažniausiai pasitaiko riebų maistą valgančių, mažai judančių, nutukusių žmonių kraujyje. Pačios dažniausios  dislipidemijos –  dėl netinkamos mitybos, tačiau jos  gali būti susijusios su paveldimu polinkiu, tam tikru genetiniu defektu.

Šeimyninės pirminės dislipidemijos – pačios sunkiausios, riebalų kraujyje būna labai daug. Ne visuomet jos laiku diagnozuojamos. Ligos  priežastis – iš vieno arba abiejų tėvų paveldėtas pakitęs genas. Kai kurios jų pasireiškia vaikystėje, kitos – apie trisdešimtuosius gyvenimo metus. Dažnai pirmasis požymis – gelsvi mazgeliai po oda (ksantomos). Tai – cholesterolio sankaupos, kurios gali atsirasti visur: aplink akis (ksanteliazmos), ant sėdmenų, alkūnių, kelių, nugaros, ties sausgyslėmis ir kitose kūno vietose. Dažnai lipidų sutrikimai randami ir artimiausiems giminėms. Šeimynines dislipidemijas gali lydėti ankstyva koronarinė širdies liga, staigios ankstyvos mirtys.

Sergant kai kuriomis sunkiomis ligomis, nustatomos antrinės dislipidemijos:  padidėjęs cholesterolis, trigliceridai, sumažėjęs DTL cholesterolis. Taip būna diabeto, skydliaukės funkcijos nepakankamumo, inkstų nepakankamumo, kepenų cirozės atvejais, taip pat gausiai vartojant alkoholį, kai kuriuos vaistus.
Rekomenduojama, kad kiekvienas suaugęs žmogus žinotų savo cholesterolio kiekį kraujyje.  Vyrai, perkopę 45, ir moterys – 55 metus, tai būtinai turi žinoti, nes nuo šio amžiaus smarkiai didėja koronarinės širdies ligos rizika.

Laboratorijoje galima nustatyti keturis kraujo riebalų (lipidų) rodiklius:
1. Bendrąjį cholesterolį.
2. Mažo tankio lipoproteinų (MTL) cholesterolį.
3. Didelio tankio lipoproteinų (DTL) cholesterolį.
4. Trigliceridus.

Yra keletas tyrimo metodikų. Pats paprasčiausias ir greičiausias – greitasis nustatymas, paėmus kraujo iš piršto. Taip ištiriamas tik bendrasis cholesterolis, atsakymas sužinomas per kelias minutes. Metodas tinka pirminiam apytiksliam mažos rizikos paciento vertinimui, tačiau daug naudingiau atlikti pilną lipidų ištyrimą. Radus bendrojo cholesterolio padidėjimą, o taip pat esant koronarinei širdies ligai ar kitos lokalizacijos kardiovaskulinei ligai, cukriniam diabetui ar nustačius didelę riziką anksti ryte  8-12 valandų nevalgiusiam pacientui iš veninio kraujo atliekama pilna lipidograma, susidedanti iš keturių rodiklių: bendrojo cholesterolio, mažo tankio lipoproteinų cholesterolio (MTL chol), didelio tankio lipoproteinų cholesterolio (DTL chol) ir trigliceridų (TG). Gali būti skaičiuojamas ir išvestinis rodiklis ne-DTL-cholesterolis – tai cholesterolis, esantis MTL, TTL ir LMTL lipoproteinuose. Apskaičiuojamas, atimant DTL-cholesterolį iš bendrojo cholesterolio. Tai ypač vertingas rodiklis pacientams su ženklia trigliceridemija.

Dažniausia klaida – tai dislipidemijos vertinimas tik pagal bendrąjį cholesterolį, neatsižvelgiant į kitas lipidų frakcijas.
Atliekant detalesnius tyrimus, aterogeniškumu pasižymi ir padidėjęs lipoproteino Lp(a) kiekis, padidėjęs apolipoproteino B (apoB, esantis MTL dalelėse) kiekis, sumažėjęs apolipoproteino A-I (apo A-1, esantis DTL dalelėse) kiekis, padidėjęs apolipoptroteinų B/A-I santykis, mažos tankios MTL dalelės. Skirtingi apolipoproteino E (apoE) genotipai įtakoja cholesterolio ir trigliceridų kiekį bei KŠL riziką.

Cholesterolio padidėjimo ryšys su kardiovaskuline rizika gerai įrodytas įvairiais tyrimais. Nustatyta, kad plazmos bendrojo cholesterolio padidėjimas 10% koronarinės širdies ligos dažnį padidina 27%. DTL-cholesterolis yra atvirkščiai susijęs su koronarinės širdies ligos dažniu. Dislipidemija dažniau nustatoma susirgusiems ankstyvąja KŠL: net 75-78 procentais atvejų, kai tuo tarpu to paties amžiaus kontroliniams nesergantiems KŠL asmenims – 40-48 procentais atvejų. Neretai dislipidemija būna šeiminė.

Pagrindiniai įrodymai apie cholesterolio mažinimo reikšmę buvo gauti atlikus gausius randomizuotus klinikinius tyrimus. Šių tyrimų duomenimis  mažinant bendrojo ir MTL-cholesterolio kiekį ženkliai sumažėja koronarinių įvykių dažnis ir mirtingumas tiek pirminėje, tiek ir antrinėje prevencijoje. Beveik visi tyrimai buvo atlikti taikant  cholesterolio kiekį mažinančius vaistus statinus.

Keturiolikos didelių klinikinių tyrimų, publikuotų 1994-2003 metais, kuriuose cholesterolis buvo mažinamas statinais, metaanalizė parodė, plazmos bendrąjį cholesterolį sumažinus 10% koronarinės širdies ligos dažnis sumažėja 25% per penkeris metus, o MTL-cholesterolio sumažėjimas 1 mmol/l koronarinės širdies ligos riziką sumažina 23%, insulto – 19%, kardiovaskulinių ligų – 21%. Maždaug du trečdaliai kraujo cholesterolio randama MTL-cholesterolio frakcijoje, todėl daugelyje tyrimų būtent didesnės  MTL-cholesterolio koncentracijos ypač tampriai susijusios su KŠL dažnio padidėjimu.

Cholesterolio mažinimo strategijos aprašytos įvairuose tarptautiniuose giduose. JAV lipidų vertinimo ir gydymo rekomendacijos suaugusiems, suformuluotos Nacionalinės Cholesterolio Mokymo Programos ekspertų komiteto, buvo paskelbtos 1993 metais (NCEP ATPIII). Jos reguliariai papildomos ir atnaujinamos.  Pakopinė lipidų anomalijų priežiūros sistema  atsižvelgia į visapusišką individualią rizikos faktorių žalą, numato nemedikamentines priemones, dietinius apribojimus ir rekomenduoja medikamentus, kai MTL cholesterolio kiekis išlieka padidėjęs, nežiūrint dietos bei kitų gyvensenos rizikos veiksnių modifikavimo. Europoje vadovaujamės naujausiomis Europos kardiologų draugijos kardiovaskulinių ligų prevencijos rekomendacijomis, paskelbtomis 2003 metais ir atnaujintomis 2007 metais. Pagal jas lipidų normatyvai nesergantiems kardiovaskuline liga skiriasi nuo normatyvų jau sergantiems.

I. Nesergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis ar diabetu:

  • bendrasis cholesterolis < 5 mmol/l
  • MTL cholesterolis < 3 mmol/l
  • DTL cholesterolis vyrams > 1,2 mmol/l; moterims > 1,4 mmol/l
  • trigliceridai <1,7 mmol/l

 II. Sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis ar diabetu:

  •  bendrasis cholesterolis  < 4,5 mmol/l
  • MTL cholesterolis  < 2,5 mmol/l
  • DTL cholesterolis vyrams > 1,2 mmol/l; moterims > 1,4 mmol/l
  • trigliceridai   <1,7 mmol/l

Bendrojo cholesterolio padidėjimo lygiai:

  •  saikingai padidėjęs:  5 – 6,5 mmol/l
  • ženkliai padidėjęs: 6,5 – 8 mmol/l
  •  kritiškai padidėjęs: > 8 mmol/l

MTL cholesterolio padidėjimo lygiai:

  • saikingai padidėjęs:  3 – 4,1 mmol/l
  • ženkliai padidėjęs:  4,1 – 6 mmol/l
  • kritiškai padidėjęs: > 6 mmol/l

Trigliceridų padidėjimo lygiai:

  • saikingai  padidėję:  1,7 – 4,5 mmol/l
  • ženkliai padidėję:  4,5 – 11 mmol/l
  • kritiškai padidėję: > 11 mmol/l

Jeigu kraujo riebalų kiekis kritiškai padidėjęs, reikia atlikti papildomus tyrimus (kepenų, inkstų, skydliaukės ir kitus), be to, išaiškinti, ar tai ne šeiminė paveldima dislipidemijos forma. Kai trigliceridai viršija 4,5 mmol/l,  kartais būna neįmanoma  apskaičiuoti MTL cholesterolio pagal specialią Friedwald’o formulę:

MTL chol = bendrasis chol – DTL chol – 0,45 x trigliceridai

Trigliceridams viršijant 11 mmol/l,  padidėja ūminio kasos uždegimo pavojus. Tuomet dėl didelio kraujo riebumo laboratorija negali ištirti kitų kraujo biocheminių rodiklių.

Labai svarbu įvertinti lipidų santykines reikšmes. MTL ir DTL cholesterolio santykis neturėtų viršyti 3; bendrojo ir DTL cholesterolio – 5.  Kuo šie skaičiai didesni, tuo pavojingesnė dislipidemija. Kuo mažiau gerojo DTL cholesterolio, tuo didesni šie santykiai ir tuo didesnė rizika.

Pagal tai, kas kraujyje vyrauja, skiriami trys dislipidemijų variantai:

  • padidėjęs tik cholesterolis, trigliceridai normos ribose (hipercholesterolemija);
  • padidėję trigliceridai, cholesterolis normos ribose (hipertrigliceridemija);
  •  mišri forma, kai padidėję ir trigliceridai, ir cholesterolis
  • Retai pasitaiko dar viena forma – izoliuotas DTL cholesterolio sumažėjimas;
  • Sunkios šeiminės dislipidemijos tipas pagal sudėtingesnę Fredrickson’o  klasifikaciją nustatomas dideliuose laboratoriniuose centruose.
  • Cukriniam dabetui, sutrikusiai gliukozės apykaitai, pilvinio tipo nutukimui būdingas trigliceridų padidėjimo ir DTL cholesterolio sumažėjimo derinys. Tai labai aterogeniška forma. Netgi pakankamai sumažinus MTL cholesterolį, šis metabolinis dislipidemijos tipas atspindi liekamąją riziką.

GYDYMAS
Diagnozavus dislipidemiją, prieš skiriant gydymą pacientą būtina ištirti, nustatyti lydinčias ligas, atmesti antrines dislipidemijos priežastis. Visiems pacientams paskiriamos nemedikamentinės priemonės: lipidus mažinanti dieta, fizinio aktyvumo padidinimas, svorio mažinimas, rūkymo metimas, koreguojami kiti dislipidemiją lydintys rizikos veiksniai.
Pacientams su jau nustatyta bet kurios lokalizacijos kardiovaskuline liga ar jos rizikos ekvivalentu cukriniu diabetu vaistai skiriami iš karto, nelaukiant dietos rezultatų, net esant lengvo laipsnio dislipidemijai. Lipidus mažinantys vaistai skiriami iškart po persirgto miokardo infarkto ar atliktos koronarinių arterijų plėtimo procedūros, dar ligoniui gulint intensyvios slaugos skyriuje. Tokios taktikos tikslas – ne tik sumažinti lipidų kiekį, bet stabilizuoti aterosklerozinę plokštelę, neleisti jai vėl plyšti ir apsaugoti nuo ligos pasikartojimų.
Gydant asimptominius pacientus svarbu nustatyti bendrąją kardiovaskulinę riziką ir visus modifikuojamus rizikos veiksnius. Jei rizika nedidelė, patariama laikytis subalansuotos dietos, didinti fizinį aktyvumą ir mesti rūkyti – taip išlaikant mažą riziką ir ateityje. Pakartotinai rizika įvertinama po 5 metų. Jei sergant šeimine hipercholesterolemija bendras cholesterolis pakyla  > 8 mmol/l, o MTL cholesterolis  > 6 mmol/l – pacientas priskiriamas didelės rizikos grupei, o dislipidemija gydoma vaistais.
Jei bendroji asimptominio paciento rizika didelė, reikia pilnai ištirti kraujo lipidus bei pakeisti gyvenseną ir dietą. Jei to pasėkoje susinormina bendrasis ir MTL cholesterolis (atitinkamai iki 5 ir 3 mmol/l), ir sumažėja bendroji rizika, tai pacientai tiriami kartą per metus, nustatant, ar ir toliau jų rizika išlieka žema. Kardiovaskulinei rizikai išlikus padidintai, turi būti paskirtas lipidus mažinantis gydymas medikamentais.

Nuolat didelėje rizikoje esantiems žmonėms bendrą ir MTL cholesterolį siekiama sumažinti atitinkamai iki 4,5 ir 2,5 mmol/l. Labai didelės rizikos pacientams, ypač sergantiems koronarinės širdies ligos ir cukrinio diabeto deriniu MTL-cholesterolį rekomenduojama sumažinti iki 1,8 mmol/l.
Vaistai parenkami tik atlikus pilną lipidogramą ir įvertinus kepenų būklę pagal dislipidemijos variantą, sunkumą ir bendrąją paciento riziką.
Vartojant vaistus turi būti laikomasi paskirtos dietos, koreguojami kiti rizikos veiksniai. Apie pagrindinius dietos principus, lipidus mažinančius vaistus rašoma kituose knygelės skyriuose.
Dislipidemija (kraujo riebalų, arba lipidų apykaitos sutrikimas) – vienas svarbiausių aterosklerozės ir koronarinės širdies ligos rizikos veiksnių. Esant dislipidemijai, ypač žalingais tampa visi kiti rizikos veiksniai: hipertenzija, rūkymas, nutukimas, netgi amžius ir lytis. Sureguliavus lipidų kiekį kaujyje, sumažėja neigiama daugumos veiksnių įtaka, stabdomas aterosklerozės progresavimas.

Koronarinė širdies liga. Rizikos veiksniai, klinikiniai simptomai ir gydymas. / Žaneta Petrulionienė – Vilnius: UAB „Vaistų žinios“, 2010 m.

Nuo mitybos įpročių priklauso mūsų kraujagyslių būklė. Kalorijomis, sočiaisiais riebalais ir cholesteroliu gausi dieta kartu su kitais rizikos veiksniais gali pagreitinti aterosklerozę ir sukelti koronarinę širdies ligą, ypač jeigu yra paveldimas polinkis ir kitų rizikos veiksnių: dislipidemija, nutukimas, diabetas, hipertenzija.

Su maistu kasdien turime gauti būtinų organizmui medžiagų: riebalų, angliavandenių, baltymų, vitaminų, mikroelementų, skaidulinių medžiagų. Visų šių medžiagų santykis turi būti subalansuotas. Netinkamai maitinantis santykis sutrinka. Širdžiai ir kraujagyslėms ypač žalingas per gausus gyvulinių riebalų, lengvai pasisavinamų angliavandenių, druskos, per mažas šviežių daržovių, vaisių, skaidulinių medžiagų, vitaminų, kalio, magnio kiekis. Dietos sureguliavimas padeda sušvelninti rizikos veiksnių poveikį.

Aterogeniškiausiai veikia sočiųjų riebalų ir cholesterolio perteklius maiste. Pagrindinis šių medžiagų šaltinis – gyvuliniai riebalai (riebi mėsa, riebūs pieno produktai, kiaušinių tryniai). Sočiuosius riebalus patartina keisti nesočiaisiais, pirmenybę atiduodant mononesotiesiems (alyvų, rapso aliejus).  Patartina vartoti kuo daugiau produktų, turinčių omega-3 riebiųjų rūgščių (šaltųjų jūrų žuvų). Nustatyta, kad ypač kenksmingas oksiduotas cholesterolis arba (susidaro ilgai kaitinant maistą aukštoje temperatūroje, džiovinant), ir trans riebiosios rūgštys (kietuosiuose margarinuose, kepiniuose, į kurių sudėtį įeina aliejus).

Daugėja įrodymų, kad, be sočiųjų riebalų ir cholesterolio įtakos KŠL išsivystymui didelės reikšmės turi vaisių, daržovių ir skaidulų stoka maiste. Reikėtų valgyti kuo daugiau šviežių daržovių, vaisių, grūdinių patiekalų, tirpiųjų skaidulų ir sudėtinių angliavandenių turinčių produktų. Sergantiems cukriniu diabetu, metaboliniu sindromu, turintiems antsvorį ar nutukusiems žmonėms patartina vengti paprastųjų angliavandenių ir aukštą glikeminį indeksą turinčių produktų.

Maiste neturėtų trūkti natūraliųjų antioksidantų: vitamino E, C. Stipriu antioksidantiniu poveikiu pasižymi flavonoidai, esantys arbatoje, raudonajame vyne (pastarajame esantis resveratrolis savo aktyvumu prilysta vitaminui E).

Pastaruoju metu gausėja įrodymų apie augalinių stanolių ir sterolių naudą.
Sveiko maisto valgymas yra sudėtinė rizikos veiksnių korekcijos dalis. Reikia patarti, kokius maisto produktus valgyti ir kaip sudaryti dietą, mažinančią kardiovaskulinę riziką.
Rizika mažinama keliais mechanizmais: mažėja svoris, AKS, plazmos lipidai, gerėja gliukozės tolerancija, mažėja trombozių rizika.
Bendrosios dietinės rekomendacijos (tikslinamos, atsižvelgiant į šalies kultūrą):

  • Maistas turi būti įvairus. Energijos suvartojimas turi užtikrinti idealų kūno svorį.
  • Daugiau valgyti vaisių, daržovių, grūdinių košių, duonos, neriebių pieno produktų, žuvies ir liesos mėsos.
  • Riebios jūrinės žuvys ir omega-3 riebalų rūgštys turi apsauginių savybių.
  • Riebalų kiekis neturi viršyti 30 procentų bendro kalorijų skaičiaus. Sotieji riebalai turi neviršyti 1/3 bendro riebalų kiekio. Cholesterolio suvartoti ne daugiau 300 mg per dieną.
  • Sočiuosius riebalus reikia keisti daržovėse ir jūros gyvūnuose esančiais sudėtiniais angliavandeniais, mono ir polinesočiaisiais riebalais.

Specialios dietos pritaikomos arterine hipertenzija, diabetu,dislipidemijomis, podagra, nutukimu  sergantiems žmonėms.

Koronarinė širdies liga. Rizikos veiksniai, klinikiniai simptomai ir gydymas. / Žaneta Petrulionienė – Vilnius: UAB „Vaistų žinios“, 2010 m.

MAŽAS FIZINIS AKTYVUMAS

Nejudra – vienas svarbiausių koronarinės širdies ligos rizikos veiksnių. Daugiau nei 70 proc. suaugusių žmonių juda nepakankamai. Technologinis progresas sudarė sąlygas mūsų raumenis “atleisti” nuo bet kokio darbo. Daugumoje profesijų vyrauja protinis darbas, stresinės situacijos, o fiziniam aktyvumui laiko visai nebelieka. Įrodyta, kad fiziškai neaktyvūs žmonės 2 kartus dažniau serga širdies ligomis, žymiai didesnis jų mirštamumas. Šio rizikos veiksnio reikšmė prilyginama rūkymo, padidėjusio kraujospūdžio ir padidėjusių kraujo lipidų žalai. Kuo mažesnis fizinis aktyvumas, tuo didesnė rizika susirgti. Mažai judančiam žmogui sutrinka kraujospūdžio reguliacija, nutunkama, kraujyje padaugėja lipidų, pakinta gliukozės apykaita. Kiekvienas iš šių faktorių skatina aterosklerozės, o kartu ir koronarinės širdies ligos vystymąsi. Net vidutinio laipsnio fizinis aktyvumas turi apsauginį poveikį nuo koronarinės širdies ligos ir bendrojo mirtingumo.

Tyrimais nustatytas minimalus fizinis aktyvumas, saugantis nuo koronarinės širdies ligos: bent 30 minučių aerobinių pratimų mažiausiai tris kartus per savaitę. Saikingi  pratimai net po persirgto širdies infarkto sumažina nusiskundimų, pagerina bendrą būklę,  sumažina pakartotino infarkto bei mirties riziką.

Fizinis aktyvumas rekomenduojamas visiems žmonėms – tiek vaikams, tiek ir vyresniems asmenims. Didelės rizikos pacientams saugus fizinis krūvis sumažina kardiovaskulinių įvykių riziką. Pacientams, sergantiems KV liga, fizinio aktyvumo rekomendacijos priklauso nuo detalaus klinikinio ištyrimo bei krūvio testo rezultatų. Net po persirgto miokardo infarkto saikingas fizinis apkrovimas pagerina bendrą būklę, sumažina pakartotino miokardo infarkto bei mirties riziką.

Reguliarus mankštinimasis mažina bendrojo cholesterolio, MTL cholesterolio ir trigliceridų kiekį kraujyje, didina DTL cholesterolio kiekį, mažina insulino rezistenciją,  gerina gliukozės toleranciją, apsaugo nuo metabolinio sindromo, antro tipo cukrinio diabeto, teigiamai veikia krešėjimo sistemą. Judėjimas padeda reguliuoti arterinį kraujospūdį, treniruoja ir stiprina širdies raumenį, didina koronarinių arterijų spindį. Be to, tai būtina nutukimo gydymo programos dalis. Fizinis aktyvumas koronarinės širdies ligos riziką sumažina tiesiogiai veikdamas širdį ir kraujagysles bei mažindamas įvairių kitų rizikos faktorių įtaką (dislipidemijos, nutukimo, arterinės hipertenzijos, hiperglikemijos, hiperinsulinemijos, streso ir kt.).

Sportuojant organizme vyksta šie procesai:

  • padidėja kiekvieno širdies susitraukimo metu išstumiamo kraujo tūris ir širdies susitraukimų dažnis, o tuo pačiu –  bendras išstumiamo kraujo tūris per minutę (minutinis širdies tūris);
  • prisotintas deguonimi kraujas persiskirsto taip, kad didesnis jo tūris patektų dirbantiems raumenims;
  • padidėja kraujospūdis;
  • sutankėja kvėpavimas.

Kuo treniruotesnis žmogus, tuo lengviau širdžiai išstumti reikiamą kiekį kraujo. Sportiškų žmonių pulso dažnis paprastai retesnis, fizinio krūvio metu jis dažnėja ne taip staiga – t.y. širdis dirba taupiau, lėčiau kyla kraujospūdis, kvėpavimo dažnis ir pulsas. Sustojus visi rodikliai greičiau susinormina.
Ne į visus fizinius pratimus širdis ir kraujagyslės reaguoja vienodai.

Fiziniai pratimai skirstomi į dvi rūšis:
1.  Izotoniniai pratimai (jų metu keičiasi raumenų ilgis, bet nesikeičia tonusas). Tai pratimai, kurių metu ritmiškai juda visas kūnas, rankos ir kojos. Toks raumenų darbas padidina deguonies poreikį kraujyje ir yra vadinamas aerobiniu, arba deguonį sunaudojančiu, pvz: ėjimas, bėgimas ristele, plaukimas, važiavimas dviračiu, šokiai ir kt. Tai teigiamai veikia širdį ir kraujagysles. Dirbančiuose raumenyse kraujagyslės išsiplečia, o nedirbančiuose – susitraukia. Širdies išstumiamas kraujo tūris labai padidėja, tačiau kraujospūdis didėja tolygiai ir laipsniškai. Šiek tiek greičiau jis didėja stipriau treniruojant viršutinę kūno dalį nei apatinę.
2. Izometriniai pratimai (jų metu didėja raumenų tonusas, bet nesikeičia ilgis). Tai pratimai, kurių metu raumenys susitraukia, tačiau nejuda sąnariai. Pavyzdžiui, sunkių daiktų kėlimas ir laikymas reikalauja izometrinio arba statinio raumenų darbo. Kraujagyslės juose yra suspaudžiamos, kraujo pritekėjimas į raumenis sumažėja, deguonies poreikis nepadidėja. Tokie pratimai vadinami anaerobiniais, arba deguonies nenaudojančiais. Jų metu smarkiai pakyla kraujospūdis – tiek sistolinis, tiek ir diastolinis. Atliekant tokius pratimus, dažnai sulaikomas kvėpavimas, pablogėja veninio kraujo nutekėjimas – žmogus parausta, net pamėlsta. Gali ne tik staiga pakilti kraujospūdis, bet ir sutrikti širdies ritmas, atsirasti išemija (deguonies trūkumas) širdies raumenyje. Izometrinių pratimų turėtų vengti pacientai, sergantys širdies ligomis, ypač esant pažeistam širdies raumeniui, turintys padidėjusį kraujospūdį, širdies ritmo sutrikimus.

Aerobiniai fiziniai pratimai koronarinės širdies ligos riziką mažina įvairiais būdais:

  • kraujyje mažina bendrojo cholesterolio, “blogojo” MTL  cholesterolio ir trigliceridų kiekį. Didina “gerojo” DTL cholesterolio kiekį; kraujagysles saugo nuo aterosklerozės;
  • mažina kraujo krešėjimą ir krešulių susidarymo galimybę;
  • padeda reguliuoti kraujospūdį ir širdies susitraukimų dažnį;
  • treniruoja ir stiprina širdies raumenį;
  • didina koronarinių arterijų spindį;
  • gerina širdies raumens aprūpinimą krauju;
  • treniruoja skeleto raumenis; didina jų pajėgumą.

Fizinis aktyvumas  padeda išvengti daugelio kitų lėtinių ligų ir būsenų:

  •  nutukimo, kaulų išretėjimo;
  • ramina nervų sistemą, padeda įveikti stresus, depresiją;
  • reguliuoja virškinimą;
  • gerina miegą: padeda greitai užmigti ir išmiegoti visą naktį.

Fizinis aktyvumas veiksmingas tik tada, kai jis yra reguliarus, pakankamo intensyvumo, dažnio ir trukmės.  Geriausia judėti įtraukiant kuo daugiau raumenų grupių, mankštinimąsi derinti su mažai cholesterolio turinčia dieta bei kūno masės mažinimu.

Mankštinimasis neturi tapti prievarta ir kančia. Tai turi būti malonus, individualiai pasirinktas įprotis, be kurio neįsivaizduojams gyvenimas. Sportas gerina darbingumą ir išvaizdą, padeda puikiai praleisti laisvalaikį su šeima ir draugais.

Jeigu Jūs praeityje aktyviai sportavote, o dabar visai mažai judate,  patenkate į padidėjusios rizikos susirgti grupę ir turite susirūpinti. Aktyvus sportavimas jaunystėje neapsaugo nuo koronarinės širdies ligos vyresniame amžiuje. Apsauginės reikšmės turi tik dabartinis, kasdienis judėjimas.

Daug svarbiau įkalbinti judėti visai fiziškai neaktyvų žmogų, negu padidinti fizinį aktyvumą jau sportuojančiam.  Bet  koks fizinis aktyvumas, nors ir nedidelis, visuomet geriau, negu nieko. Atminkite, kad niekada nevėlu pradėti.

Dažnai labai sunku prisiversti, todėl sugalvojama įvairių pasiteisinimų:
“Aš per daug užsiėmęs”
“Per senas”
“Esu pakankamai fiziškai aktyvus”
“Blogai jaučiuosi”
“Nesu sportiškas”
“Sportavimas labai nuobodus užsiėmimas”
“Tai man per sunku”
“Jau bandžiau ir man nieko neišėjo”
“Trukdo vaikai”
“Tai man per brangu”
“Daug judu darbe”
Visus šiuos pasiteisinimus labai lengva paneigti.

Jeigu Jūs visgi nutarėte mankštintis, laikykitės taisyklių:

  • Pradėkite nuo mažiausių krūvių, laipsniškai  didinkite intensyvumą, trukmę ir dažnį. Pirmąją dieną pasivaikščiokite 10 15 minučių per pietų pertrauką. Laipsniškai krūvį didinkite, kartu daugiau judėdami įprastinėje savo veikloje(įstaigoje, namuose, gatvėje, sode).
  • Rekomenduotinas krūvis sveikiems žmonėms – 30-45 min. 4-5 kartus per savaitę, pasiekiant 60-75 proc. maksimalaus širdies susitraukimų dažnio.
  • Didžiausias rekomenduojamas krūvis   5-6 valandos per savaitę ir nereikėtų jo viršyti.
  • Būtinas nors 5 minučių apšilimas prieš mankštą ir 5 minučių laipsniškas atvėsimas mankštos pabaigoje.
  • Pratimai turi būti pakankamo intensyvumo, padažninantys pulsą ir kvėpavimą.
  • Pratimų rūšis turi tikti Jūsų  amžiui, įgūdžiams, pajėgumui, turi būti saugūs ir netraumuojanti.
  • Tinka judrūs izotoniniai pratimai, kai įtraukiama kuo daugiau raumenų grupių: greitas ėjimas, bėgimas, bėgimas vietoje, šokinėjimas, plaukimas, važiavimas dviračiu, irklavimas, aerobiniai šokiai, slidinėjimas. Šios fizinės veiklos rūšys yra aerobinės – jų metu organizmas energijos pagaminimui aktyviai vartoja deguonį, treniruojami plaučiai ir širdis.
  • Pasirinkite tai, ką labiausiai mėgstate. Teigiamai veikia bet kokia įprastinė veikla: darbas sode, laipiojimas laiptais, vidutinio sunkumo ir sunkūs namų ruošos darbai.
  • Jeigu turite pakankamai lėšų, galite įsigyti specialių treniruoklių. Jų gaminama įvairių. Prieš juos įsigydami, pasitarkite su gydytoju.
  • Po treniruočių labai tinka vandens procedūros.
  • Po persirgto miokardo infarkto ar kitos širdies ligos turi būti sudaryta speciali fizinio aktyvumo programa.

Kaip padidinti savo kasdieninį aktyvumą?

  • Nesinaudokite liftu – keletą aukštų lipkite laiptais.
  • Jeigu į darbą važiuojate visuomeniniu transportu, bent vieną tarpstotę eikite pėsčiomis.
  • Savo automobilį statykite ne prie pat įėjimo, o kiek toliau.
  • Darbe darykite aktyvias pertraukėles; atsistokite, lengvai pasimankštinkite.
  • Per pietų pertrauką pasivaikščiokite.
  • Namų ruošos darbus atlikite greitai, energingai.
  • Užuot gulėję prieš televizorių, vakarais eikite pavaikščioti.
  • Nevažiuokite į artimiausią parduotuvę automobiliu   eikite pėsčiomis.
  • Jeigu turite šunį, kuo ilgiau vaikščiokite ir bėgiokite su juo.
  • Kuo dažniau darbuokitės gryname ore (pvz., sode).

Nutarę mankštintis, išmokite skaičiuoti savo pulso dažnį. Jeigu nesergate koronarine širdies liga, pradėję mankštintis, kiekvieno užsiėmimo metu stenkitės pasiekti pulso dažnį, lygų 50 proc. maksimalaus. Po keleto mėnesių padidinkite iki 75 proc. maksimalaus. Maksimalų pulso dažnį galite apytiksliai apsiskaičiuoti iš 220 (vyrams) arba iš 210 (moterims) atėmę savo amžiaus metus.

Kaip teisingai suskaičiuoti pulso dažnį? Nespausdami pridėkite dviejų pirštų (rodomojo ir didžiojo) galus ant riešo ties nykščio pagrindu. Pajutę pulso bangas, skaičiuokite jas 15 sekundžių ir padauginkite iš 4. Gausite pulso dažnį per minutę. Kita pulso skaičiavimo vieta – kakle ties Adomo obuoliu (iš kairės arba dešinės), kur yra miego arterija. Normalus pulsas ramybėje – 60-70 kartų per minutę.

Svarbu žinoti, kad nuo kai kurių kraujospūdį mažinančių vaistų pulso dažnis mažėja (atenololio, metoprololio, nebivololio, betaksololio, diltiazemo, verapamilio, kt.). Visai neblogai būtų prieš pratimus ir po jų pasimatuoti  kraujospūdį.

Jeigu abejojate pasirinkto fizinio krūvio dydžiu, prieš pradėdami pasikonsultuokite su gydytoju, ypač jeigu Jums per 40 metų. Jeigu sergate širdies liga, būtinai pasitarkite su gydytoju. Jis krūvio toleranciją gali nustatyti specialiais krūvio mėginiais (pvz., veloergometrija).

Pavojinga mankštintis, jeigu:

  • fizinių pratimų metu ar tuoj po jų pajuntate skausmą už krūtinkaulio, kairėje rankoje, petyje ar kakle;
  • svaigsta galva ar buvote netekęs sąmonės;
  • po lengvų krūvių atsiranda dusulys ar ritmo sutrikimai.

Pajutus tokius negalavimus derėtų kreiptis į gydytoją.

Nepatartina mankštintis šių būklių atvejais:

  •  aukštas, vaistais nesureguliuotas kraujospūdis;
  •  vidutinio ir didelio laipsnio aortos vožtuvo susiaurėjimas;
  • bendras ūmus susirgimas ir karščiavimas;
  • sunkūs prieširdžių ir skilvelių ritmo sutrikimai;
  • pulso dažnis ramybėje >120 kartų per minutę;
  • sunkus vaistais nesureguliuotas širdies nepakankamumas;
  • trečio laipsnio širdies blokada;
  • ūmus širdies raumens ar perikardo lapelių uždegimas;
  • ūmi tromboembolija;
  • tromboflebitas (kojų venų uždegimas);
  • sunkus vaistais nesureguliuotas  diabetas.

Reguliarus fizinis aktyvumas mažina sergamumą širdies ir kraujagyslių ligomis ir mirštamumą nuo jų. Naudingiausi – individualiai parinkti aerobiniai pratimai 4-5 kartus savaitėje po 30-45 min. Pradėti mankštintis niekada nevėlu!

Koronarinė širdies liga. Rizikos veiksniai, klinikiniai simptomai ir gydymas. / Žaneta Petrulionienė – Vilnius: UAB „Vaistų žinios“, 2010 m.

 II. Rizikos veiksniai, kurių negalima pakeisti (nemodifikuojami):

  • amžius (vyrams per 45 m., moterims – per  55 m.);
  • vyriška lytis;
  • paveldimumas: anksti pasireiškusios širdies ir kraujagyslių ligos artimiesiems – tėvams, broliams, seserims (širdies infarktai, insultai ar staigios mirtys vyrams iki 55 metų, moterims – iki 65 m.);
  • jau nustatyta aterosklerozinės kilmės kraujagyslių liga (širdies, galvos smegenų, kojų kraujagyslių ir kt.).

Dauguma I-os grupės rizikos veiksnių susiję su neteisinga mūsų pačių gyvensena: tai rūkymas, riebus, saldus, kaloringas maistas, per didelė kūno masė, nejudra, pastovi nervinė įtampa, nemokėjimas atsipalaiduoti. Kiti šios grupės veiksniai nustatomi laboratoriniais ar instrumentiniais metodais: padidėjęs kraujospūdis, kraujo riebalai, diabetas, krešėjimo faktoriai. Su visais I-os grupės rizikos veiksniai galima kovoti. Kai kuriems veiksniams nugalėti pakanka tik paciento pastangų, kitiems (diabetui, hipertenzijai, cholesteroliui) skirama specialių vaistų. Taigi nuo susirgimo galima apsisaugoti, sureguliavus  modifikuojamus rizikos veiksnius (mažinant kraujo riebalus, kraujospūdį, viršsvorį, daug judant ir t. t.) ir tvarkingai vartojant paskirtus vaistus.

Visame pasaulyje nuolat tiriamos koronarinę širdies ligą sukeliančios priežastys.  Kasmet nustatoma vis naujų rizikos veiksnių. Išaiškinta, kad blogai veikia  lipoproteino (a), apolipoproteino B perteklius ir apolipoproteino A stygius kraujyje, oksidacinis organizmo stresas, kurio metu atsiranda daug laisvųjų radikalų, infekcija, uždegimas ir t. t.

II-os grupės rizikos veiksnių (amžiaus, lyties, paveldimumo) paveikti negalime, jie, deja, nemodifikuojami.
Koronarine širdies liga dažniau suserga vyresnio amžiaus žmonės. Širdies ligų rizikos veiksniai koronarinę širdies ligą skatina abiems lytims ir visose amžiaus grupėse, tačiau ne vienodai. Rizika vyrams sparčiai didėja nuo 45-erių metų, moterims – nuo 55-erių metų arba po memopauzės. Moters, sulaukusios 55 metų, rizika atitinka 45 metų vyo riziką. Tačiau pastaruoju metu stebima ir kita tendencija: “jaunėjimas” – vis dažniau širdies infarktu suserga  jaunesni nei 45 metų vyrai bei moterys iki menopauzės. Jų rizika susirgti padidėja, jei kartu yra keli rizikos faktoriai ( kraujo riebalų perteklius,  padidėjęs kraujospūdis, rūkymas, cukrinis diabetas, kai kurių vaistų vartojimas, artimųjų giminių ankstyvos širdies ligos atvejai). Širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksniai, nustatomi jau vaikystėje, gali nulemti KŠL vystymąsi vyresniame amžiuje.

Svarbu ir lytis: 45-55 metų vyrai širdies ir kraujagyslių ligomis serga žymiai dažniau, nei to paties amžiaus moterys. Moterys pradeda sirgti dešimčia metų vėliau, tačiau po menopauzės (išnykus mėnesinėms) sergamumo skirtumas ženkliai sumažėja, o vyresniame amžiuje (virš 65 metų) moterys prisiveja vyrus. Tai aiškinama moteriškųjų hormonų estrogenų apsaugos  kraujagyslėms išnykimu.

Ypatingai svarbią reikšmę turi paveldimumas. Šeiminė anamnezė dalinai atspindi paveldėtą KV ligos polinkį. Genetinę informaciją galima suskirstyti į tris kategorijas: šeiminę anamnezę, informaciją apie fenotipą ir informaciją apie genotipą. Visos trys kategorijos naudingos atrenkant asmenis su paveldėtu KŠL polinkiu, kuriems reikalingos ypač ankstyvos prevencinės priemonės. Paprasčiausias ir greičiausias būdas – šeiminės anamnezės surinkimas.

Šeiminė anamnezė yra reikšmingas koronarinės širdies ligos rizikos veiksnys, ypač jaunesnio amžiaus pacientams, kurių šeimoje buvo priešlaikinės ligos atvejų. Šis rizikos veiksnys įtrauktas į kai kuriuos rizikos vertinimo algoritmus (pvz. PROCAM). Tai galime išsiaiškinti, rinkdami šeiminę paciento anamnezę. Šeiminė anamnezė laikoma apsunkinta arba teigiama tais atvejais, kai paciento pirmos eilės artimų giminaičių tarpe buvo ankstyvų kardiovaskulinės arba koronarinės širdies ligos atvejų ar mirčių (vyrams iki 55 metų, moterims – iki 65 metų). Pirmos eilės giminės – tai tėvas, motina, broliai, seserys, sūnūs ir dukterys. Antros eilės giminių (senelių, tetų, dėdžių) ligos turi mažiau įtakos, dar mažiau reikšmingos – trečios eilės giminių (pusbrolių, pusseserių) ligos. Rizika tuo didesnė, kuo daugiau sergančių ar mirusių,  kuo artimesni giminystės ryšiai, kuo jaunesnis susirgusiojo ar mirusio giminaičio amžius.

Jeigu kuris nors iš pirmos eilės giminaičių turėjo padidėjusį kraujospūdį, didelė arterinės hipertenzijos tikimybė. Pasitaiko paveldimų lipidų apykaitos sutrikimo formų (heterozigotinė forma nustatoma vienam iš 400-500 populiacijoje, homozigotinė forma – žymiai rečiau). Paveldimumo, kaip ir lyties bei amžiaus, kol kas negalima pakeisti  (nors užsienyje jau pradėta širdies ligų genoterapija).  Jeigu Jūsų šeimoje kas nors sirgo širdies ar kraujagyslių ligomis, tai dar nereiškia, kad būtinai sirgsite ir Jūs.  Paveldėjimo įtaką galima sumažinti ir išvengti ligos, keičiant įpročius ir neleidžiant rizikos veiksniams jos išprovokuoti.

Kartais sunku būna pasakyti, ar liga genetiškai paveldėta, ar atsirado dėl blogų šeimyninių įpročių. Įtakos čia gali turėti ne tik genetiniai faktoriai, bet ir iš kartos į kartą perduodami kenksmingi įpročiai: vaikai nesąmoningai mėgdžioja tėvų gyvenseną, tą patį mitybos būdą, fizinio aktyvumo apimtį, rūkymą, alkoholio vartojimą. Įpročio valgyti sūrų, riebų maistą kartais sunku atsisakyti visą gyvenimą.
Kai kurie autoriai pabrėžia, kad paciento savais žodžiais papasakota šeiminė anamnezė gali būti netiksli ir nepatikima, todėl medicinos personalas turi ją ypač kruopščiai išsiaiškinti.

Jeigu pacientui jau nustatyta viena iš aterosklerozinės kilmės ligų: koronarinė širdies liga, galvos smegenų išemija ar insultas, kojų arterijų susiaurėjimas – jis patenka į didžiausios rizikos grupę. Tai reiškia, kad aterosklerozė toli pažengusi ir gydytojo bei ligonio pastangos ją sustabdyti  turi būti dvigubai didesnės. Yra duomenų, kad, teisingai gydant, net toli pažengusią aterosklerozę galima sustabdyti.

Koronarinės širdies ligos kilmė yra daugialypė. Būtina įvertinti bendrąją paciento riziką. Rizikos veiksniai tarpusavyje susiję ir stiprina vienas kito poveikį. Jeigu Jūsų rizika susirgti didelė, nedelsiant pradėkite ją mažinti.  Jeigu jau sergate, neleiskite ligai plėstis.

Koronarinė širdies liga. Rizikos veiksniai, klinikiniai simptomai ir gydymas. / Žaneta Petrulionienė – Vilnius: UAB „Vaistų žinios“, 2010 m.