Cukrinis diabetas

CUKRINIS DIABETAS IR METABOLINIS SINDROMAS 

Sveiko žmogaus kraujyje gliukozės kiekis svyruoja maždaug nuo 4,1 iki 6,1 mmol/l (milimolių litre). 

 Nustatomi įvairūs gliukozės apykaitos sutrikimo tipai: sunkiausias iš jų -cukrinis diabetas (cukraligė).  

Cukrinis diabetas – tai liga, kai sutrinka organizmo mechanizmai, palaikantys normalią kraujo gliukozės koncentraciją. Sergant gliukozės kiekis kraujyje padidėja, nukenčia visa organizmo medžiagų apykaita. Apie diabetą kalbama tada, kai gliukozės kiekis kraujyje nevalgius nuolat viršija 7,0 mmol/l (milimolius litre). Yra du cukrinio diabeto tipai: vienas iš jų, I tipo, prasideda jaunesniame amžiuje, gydomas injekciniais  insulino preparatais, kitas, II tipo diabetas – prasideda vyresniame amžiuje, gydomas dieta ir tabletiniais vaistais, nesant efekto – pereinama prie insulino.

Diabetas – vienas pavojingiausių širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių.  Sergantiesiems diabetu daug anksčiau pasireiškia koronarinė širdies liga, kojų kraujagyslių aterosklerozinis pažeidimas, dažniau įvyksta širdies infarktas.  Ypač dažnos ir ankstyvos moterų diabeto komplikacijos. Diabetu sergančios moterys širdies ir kraujagyslių ligomis dažnai suserga anksčiau už kitas, dar iki mėnesinių išnykimo (menopauzės).

II tipo cukrinio diabeto pasaulyje daugėja epidemiją primenančiais tempais. Viena svarbiausių priežasčių – nutukimas, ypač pilvinis (vyriško arba obuolio tipo). Reikšmės turi riebus, kaloringas, aukšto glikeminio indekso maistas, nejudra.  Sergančiųjų kraujyje randama ryškesnių kraujo lipidų pokyčių. Jiems aterosklerozė vystosi greičiau. 

Didesnės rizikos grupei priskiriami ne tik sergantieji cukriniu diabetu, bet ir turintieji slaptų gliukozės apykaitos sutrikimų ar taip vadinamą atsparumą insulinui (kai insulino organizme pagaminama pakankamai daug, tačiau jis neefektyvus). 

Dalies žmonių, kuriems cukrinis diabetas niekada nebuvo diagnozuotas, yra sutrikusi gliukozės tolerancija. Tokią būklę galima nustatyti specialiu laboratoriniu gliukozės tolerancijos tyrimu, kuris atliekamas taip: nevalgius duodama išgerti 75 g ištirpintos gliukozės, prieš ir po 2 val. ištiriamas gliukozės kiekis kraujyje.  Esant sutrikimams, išgėrus  gliukozės tirpalo, kraujyje jos koncentracija  padidėja ryškiau nei įprasta ir ilgai negrįžta į normą:
•    jeigu nevalgius pradinis gliukozės kiekis kraujyje yra 6,1 – 7,0 mmol/l (milimoliai litre), kalbama apie alkio gliukozės sutrikimą;
•    jei  praėjus 2 valandoms po gliukozės išgėrimo jos kiekis svyruoja 7,8 – 11,1 mmol/l ribose – nustatomas gliukozės tolerancijos sutrikimas,
•    jei viršija – 11,1 mmol/l – cukrinis diabetas.

Pastaruoju metu labai daugėja ne tik cukrinio diabeto, bet ir metabolinio sindromo. Metabolinis  sindromas – tai keturių požymių derinys, dar vadinamas gyvensenos sindromu arba „mirtinu“ kvartetu. Pagal JAV Nacionalinės cholesterolio mokymo programos suaugusiųjų gydymo rekomendacijas (NCEP ATP III) metabolinis sindromas diagnozuojamas, jei yra bent trys iš išvardintų požymių:

1) gliukozės apykaitos sutrikimas (gliukozės kiekis nevalgius > 6,1 mmol/l),
2) kraujospūdžio padidėjimas (130/85 mmHg),
3) pilvinis nutukimas (vyrų liemens apimtis > 102 cm, moterų > 88 cm),
4) specifinė dislipidemija: trigliceridų kiekio padidėjimas >1,7 mmol/l ir DTL-cholesterolio kiekio sumažėjimas vyrams <1,0 mmol/l, moterims <1,3 mmol/l.

Metaboliniu sindromu sergantiems žmonėms aterosklerozės ir koronarinės širdies ligos rizika ypač didelė.
Padidėjusią koronarinės širdies ligos riziką sergant cukriniu diabetu ar metaboliniu sindromu lemia daugelis veiksnių:
•    padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje (glikemija) ir jo svyravimai;
•    sutrikęs kraujo lipidų santykis (randama daug trigliceridų, mažai “gerojo” DTL cholesterolio);
•    padidėjęs kraujospūdis;
•    pilvinis nutukimas;
•    sutrikusi endotelio funkcija;
•    inkstų pažeidimas;
•    polinkis trombų susidarymui;
•    uždegiminių kraujo rodiklių padidėjimas.   

Nustatyta, kad kontroliuojant gliukozės kiekį  kraujyje pavyksta sumažinti tik smulkiųjų kraujagyslių pažeidimų, arba mikroangiopatijų (inkstų, akių ir t.t.), tačiau ne visuomet išvengiama stambiųjų kraujagyslių pažeidimų, arba makroangiopatijų (širdies, aortos, smegenų, kojų arterijų). Nuo jų apsaugo rizikos veiksnių, ypač lipidų kiekį, kraujospūdį bei kraujo krešumą mažinantys vaistai.  

Įrodyta, kad gyvensenos keitimo priemonėmis galima apsisaugoti nuo II tipo cukrinio diabeto išsivystymo, o susirgus – sumažinti kraujagyslių pažeidimo riziką:

•    laikantis specialios dietos (griežtai ribojant lengvai pasisavinamus angliavandenius, cukrų keičiant jo pakaitalais);
•    mažinant viršsvorį;
•    reguliariai mankštinantis;
•    visiškai atsisakius rūkymo;
•    periodiškai tikrinant lipidų kiekį kraujyje ir koreguojant dislipidemiją dieta ir vaistais (cholesterolį mažinant statinais, trigliceridus – fibratais; apie tai skaitykite atskirame skyrelyje);
•    neleidžiant pakilti kraujospūdžiui, o prireikus – vartojant kraujospūdį mažinančius vaistus (gydytojo priežiūroje);
•    pastoviai palaikant normalų gliukozės kiekį kraujyje.

Gliukozės kiekio padidėjimas kraujyje – vienas pavojingiausių širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių.  Jį dažnai lydi kraujospūdžio pdidėjimas, pilvinis nutukimas, dislipidemija. Sergantiesiems diabetu ar metaboliniu sindromu daug anksčiau pasireiškia koronarinė širdies liga, dažniau įvyksta širdies infarktas.